Šį kartą mūsų svečias Sveikatos Psichologė Ieva Vasionytė, kuri rašo įdomiomis sveikatos temomis. Cukraus atsisakymas, tai ne tik aktualu, tačiau ir madinga, tik ar taip jau paprasta?
Skaitom, komentuojam ir dalinamės su draugais
Luka de Luna
Jeigu atsivertėte šį straipsnį, nes Jus pagavo iššūkių “be cukraus” manija, šiuo tekstu skatinsiu paklausti savęs, ar Jums tikrai to reikia. Šis įrašas ne tiek apie tai, kaip atsisakyti cukraus, kiek apie įpročių keitimo pamokas, kurios patikrintos ne tik knygų bet ir asmeninės patirties, įgytos neseniai vykdyto eksperimento metu.
Pradėti noriu nuo to, pati save priskiriu „metikų“ tipui. Tai toks tipas žmonių, kuriems pradėti keltis 6val. ryto, kasdien padaryti 50 pritūpimų, atsisakyti saldumynų pavyksta tol, kol tai yra nauja ir įdomu, arba iki tol, kol pirmą kartą paslystu. Net terminą turiu – „mirties taškas“ – tai maždaug dvi savaitės, po kurių bet koks mano įprotis žlunga. Šį kartą rezultatas – 3 mėnesiai ir vis dar “trasoje”.
(Jei kontekstas neįdomus, keliaukite tiesiai prie dalies “1 PAMOKA”)
Viskas prasidėjo sausio 11 dieną (ne, tai nebuvo Naujametinis pažadas – tiesą sakant, tai buvo mano pirmieji metai be Naujametinių pažadų), Bandelinėje (nuostabi kepyklėlė prie Olandų žiedo Vilniuje). Kolega, man paklausus, kodėl neperka bandelės, papasakojo, kad su sužadėtine žiūrėjo filmą „That Sugar film“ („Tas filmas apie cukrų“) ir po jo nusprendė atsisakyti cukraus. Labiausiai įstrigo jo įspūdžiai apie tai, kad tas cukrus slepiasi visur: batone, duonoje, padažuose ir t.t. Kaip koks blogietis pasalūnas, kuris stengiasi pasislėpti pačiose neįtikėčiausiose vietose, pvz., mano mėgstamame vaikiškame paštete (taip taip, net ir ten!). Taip pat apie cukraus žalą. Nuovargis, silpstantis imunitetas, spuogai, nuotaikos svyravimai, antsvoris…
Man tuo metu cukrus, turbūt, tekėjo venomis, nes kas vakarą sušlamšdavau bent po porą gabalų torto, neišeidavau iš parduotuvės be bandelių (ech, ta saldžioji trejybė – Kalėdos, Naujieji ir mano gimtadienis…). Jaučiau, kad jau reikėtų susirūpinti, bet tai tebuvo tik silpnas, plonas balselis galvoje. Žinojau, kad atsisakyti saldumynų man būtų tolygu atsisakyti kažkokios nenusakomai brangios gyvenimo dalies, geriausios draugės, kuri taip puikiai paguodžia visais gyvenimo atvejais. Atsisakyti malonumo. Ir kokia kvaila turėčiau būti, kad atsisakyčiau to, kas teikia tokį pasitenkinimą?! Tačiau kartu pradėjau girdėti ir kitą balsą: Atsisakyti cukraus. Ne tik saldumynų, bet pridėtinio cukraus apskritai. Minėtuose „nesaldžiuose“ duonos gaminiuose, picoje, sultyse ir t.t. Ar tai apskritai yra įmanoma? Ir būtent šis klausimas nuskambėjo kaip iššūkis.
O iššūkiai man patinka. Įrodyti tai, ką kas nors laiko neįmanomu, man teikia ne mažesnį malonumą, nei gabalas torto. Tačiau tos mintys, kad tai būtų jau ne pirmas bandymas bei ankstesnė patirtis, kad greičiausiai tai bus nesėkmė, nedavė ramybės. Ir tada pagalvojau: o kas, jeigu paversčiau tai eksperimentu? Eksperimento tikslas – 30 dienų visiškai atsisakyti pridėtinio cukraus ir stebėti save tam, kad vėliau tomis žiniomis galėčiau pasidalinti su kitais ir suprasti, kas su manimi vyksta, kad vis metu tai, ką pradėjau. Tai buvo pirmasis žingsnis – turėjau tikslą, kuris man iš tiesų buvo svarbus ir reikšmingas. Žinojau, kad tai darau ne tam, kad būčiau patrauklesnė vyrams, kad galėčiau pasigirti draugėms dailesnėmis linijomis, ne tam, kad būčiau sveikesnė ateity, kurios dar nėra, todėl atrodo taip tolima ir nereikšminga. Dariau tai tam, kad šiandien sau atsakyčiau į klausimus „Kodėl? ir Kas su manimi vyksta?“ Taip pat tam, jog patobulėčiau kaip specialistė ir galėčiau pasidalinti su kitais, kurie turi tokių pačių sunkumų. Juk mokymas man yra vienas didžiausių malonumų. Mano varikliu tapo smalsumas.
1 PAMOKA. Tikslas: Kurių galų tau (man) viso to reikia?
Pasikeisti galima tik tada, kai tai darome dėl savęs.
Dažnai patys to nepajusdami norime keistis vardan kitų. Norime dirbti daugiau valandų, kad būtume geresni darbuotojai darbdaviui, metame svorį, kad labiau patiktume savo vyrui, skaitome knygas, kad prilygtume labiau išprususiam kolegai, bėgiojame, nes juk bėgioja visi. Kai ką nors darome dėl kitų, pasąmonė mums parodo špygą, nes mūsų tikrajam “aš” į tai visiškai nusispjauti. Nuoširdžiai paklauskite savęs: Kurių galų jums visa tai? Dėl ko jūs tai darote? Aš tai dariau tam, kad suprasčiau, kodėl man nesiseka ir vėliau jau pasidalinčiau tomis žiniomis su kitais.
2 PAMOKA. Malonumas: ar jo vis dar liko?
Paprastai kai ko nors atsisakome (cigaretės, bandelės, alkoholio), atsisakome ir malonumo, kurį tie dalykai teikė, todėl norint sumažinti atkryčio tikimybę, būtina rasti, kuo tą malonumą pakeisti. Man malonumo pakaitalu tapo iššūkis įrodyti, kad visiškai atsisakyti cukraus yra įmanoma. Koks bus Jūsų malonumo pakaitalas? Vaisiai? Žinojimas, kad tai Iššūkis? Skambutis draugui?
Šiam kartui tiek. Jei patiko, laukite tęsinio!
P.S., Jeigu patiko ir norite daugiau, kviečiu sekti mano paskyrą Facebook: Sveikatos psichologė Ieva Vasionytė.
Sėkmės
Esu Ieva Vasionytė, Sveikatos psichologė, šiuo metu siekiu psichoterapeuto kvalifikacijos (kognityvinė ir elgesio terapija). Konsultuoju įpročių keitimo klausimais, taip pat teikiu psichologines konsultacijas. Su manimi galite susisiekti el. paštu: ieva@vasionis.eu.
Daugiau rasite čia: https://sveikatospokyciai.wordpress.com/
