Mano patirtis Minčių dirbtuvės

Apie pradžias ir pabaigas

Kaip banaliai beskambėtų, žiūrėdama pro langą į rudenį, kurio jau buvau labai pasiilgusi, nejučia pradėjau mąstyti apie tai, kad štai vėl kai kas pasibaigė, o ne už ilgo vėl kai kas prasidės. Tai taip nesustabdoma ir taip nuostabu, kad verta pasidžiaugti ir aprašyti. Taip, pasidžiaugti tuo, kad egzistuoja pradžios ir pabaigos. Ar kada galvojote apie tai?

Kadaise man atrodė, kad būti sena yra siaubingai nuobodu, o būnant aštuoniolikos, “sena” man reiškė būti dvidešimt penkerių. Apie tokį amžių, koks mano šiandien, aš tada net negalvojau, nes nemaniau, kad apskritai iki tokio sukriošimo reikėtų gyventi, nes pats sau turėtum jau pradėti smirdėti. Net buvau sugalvojusi, kad po dvidešimt penkerių reikėtų sugalvoti kažkokią dramatišką savo mirtį, kad jau nebesikankinti taip nuobodžiaujant ir tokioje senatvėje. Juokinga apie tai prisiminti šiandien, tačiau iš kitos pusės, žiūrėdama į savo mamą, kuriai jau aštuoniasdešimt penkeri, šiandien apima panašiai keistos mintys – Dieve, ką veikti, kai tau jau tiek metų? Na, žinoma, aš  dabar jau suprantu, kad tai kvailos mintys, ir jei dagyvensiu iki tiek ir būsiu bent kažkiek sveika, tikrai turėsiu ką veikti, kaip ir mama, kuri man vis rodo tuos ilgus darbų sąrašus pas save ant stalo, kurie niekaip nesibaigia.

Tai štai, ta laiko tėkmė, kas jau yra vyresnis, žino, ji labai keistai pasiskirsčiusi, tačiau mūsų supratimo tėkmė yra tikrai labai gražiai išsidėliojusi gyvenimo atkarpose. Bręsdami ir sendami, mes atrandame vis kitus džiaugsmus bei kitus užsiėmimus, keičiasi požiūris, mąstymas ir tai yra vienas nuostabiausių dalykų, kas su mumis nutinka, mes bet kuriame amžiuje gyvename tikrą pilnavertį gyvenimą, nes keičiasi tai, kas ir turi keistis. Viskas sustyguota taip, kad nebūtų jokių pradžių ir pabaigų, kad neateitų diena, kada atsisėdę suprastume, jog to ką veikiau ir galvojau vakar ašnebegaliu daryti, o ką daryti ryt aš nežinau. Viskas palaipsniui keičiasi ir mes niekuomet nematome tokių ribų, kurios skirtų vieną amžiaus tarpsnį nuo kito. Tad noriu nuraminti jaunus žmones, kurie galvoja kaip aš anuomet. Gyvenimas niekuomet netaps nuobodžiu, nes jis toks turtingas viskuo, jog, su amžiumi tik suvoksite, kiek visko dar neišbandyta, nepatirta ir kiek visko dar laukia prieš akis.

Tačiau vienokios ar kitokios pradžios ir pabaigos egzistuoja visą mūsų gyvenimą. Jos lydi mus įvairiausiomis formomis, pradedant diena- naktis, mėnesiai, metai, baigiant santykiais, gimimu-mirtimi. 

Kai mokiausi gal kokioje trečioje klasėje, vieną dieną sužinojau, kad visata gimė po didžiojo sprogimo. Ir tada mano smegenyse įvyko didysis sprogimas, o tiksliau didysis strigimas. Aš ėmiau vaikščioti po mokyklą ir visų visų mokytojų iš eilės klausinėti vieno ir to paties klausimo – “ o kas buvo, kai nieko nebuvo?” Vėliau kamantinėjau ir tėvus ir kitus kurie mano manymu turėtų žinoti viską, tačiau suprantamo man atsakymo nebuvo. Visi kaip susitarę aiškino, kad viskas buvo visada ir yra tokia savoka kaip begalybė, tai tas kas niekada neprasideda ir niekada nesibaigia. Matyt aš buvau dar per maža tokiems apmąstymams, nes iki šiol jaučiu tą jausmą, kurį jutau tada stengdamasi tai suprasti, man tiesiog atrodo fiziškai skaudėjo, nes aš nu niekaip negalėjau suprasti. Taip kibau prie žmonių kokią savaitę, kol viena išmintingiausių mano mokytojų man paaiškino, kad žmonių sąmonė tiesiog nesugeba suvokti tokio reiškinio kaip begalybė, nes visas žmogiškasis gyvenimas yra paženklintas pradžiomis ir pabaigomis. Mūsų protas gali tik tiek, patarė man tiesiog nesikankinti. Ji pasakė, kad jei mes gyventume amžinai, tuomet mums nekiltų tokie klausimai, tačiau dabar, mums skirta prasidėti ir pasibaigti, vienaip ar kitaip, viskas mūsų gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Todėl tam, kad suvokti begalybę, reikia tiesiog išjungti proto balsą ir patikėti tuo. Taigi, aš išjungiau iš savo proto šį klausimą, bet nepatikėjau. Nes man pasidarė skaudu, kad ten kur egzistuoja begalybė, mes ne tik negalime jos patirti, bet net negalime jos suvokti. Ir kodėl mes turime pasibaigti? .

Vėliau aš nebekėliau sau tokių aštrių klausimų, tačiau atsisukus atgal, galiu pasakyti, kad visgi džiaugiuosi, jog turime tiek pradžių ir pabaigų savo gyvenime. Kad galime pabaigti tai kas nebepatinka ir pradėti kas patinka. O įsivaizduokite, kad tai kas nepatinka tęsiasi begalybę, tai yra visada. Ne, gal visgi faina turėti, kad ir trumpą gyvenimą, palyginus, tačiau su daugybe galimybių atsirinkti, kiek kas tęsis, o kada kažką reikia užbaigti.

Dar vienas dalykas, kurį bėgant metams patyriau, kad pabaiga ištikro visai nėra pabaiga, o tik nauja pradžia, ir tas dar labiau džiugina. Niekada niekas nepasibaigia taip, kad nu visai visai, net gyvybė. Juk pažvelkime, kiek žmonės turi visokiausių hipotezių, tikėjimų apie tai, kas būna po mirties. Galime rinktis iš galimų variantų, o galime sugalvoti ir savo, nes juk niekas nei paneigs, nei patvirtins. Mūsų protas, kad ir baigtinis, kaip kūno dalis, tačiau galingas, norint ką nors sugalvoti ir tuo patikėti. O netgi, jei netikime jokiu pomirtiniu gyvenimu ar atgimimu, galime žvelgti į tęstinumą, kaip perėjimą į kitą materiją, į žemę iš kurios vėliau auga augalai, galbūt medžiai, ir tai irgi yra tam tikras tęstinumas, kas galiausiai mane įtikino, jog toks dalykas kaip begalybė gali egzistuoti, tik ji keičia savo būsenas, mainosi, dėl to toje begalybėje, kaip ir mūsų gyvenime, vyksta daugybė pradžių ir pabaigų. 

Taigi, manau atradau dar vieną labai gerą dalyką, kuriuo siūlau mums visiems pasidžiaugti, tai galimybe užbaigti ir pradėti. 

Užbaigti jaunystę, palydint ją su nostalgija ir pradėti brandų gyvenimą, pasitinkant jį su smalsiu entuziazmu,

užbaigti žlugdančius santykius ir į jų vietą pasikviesti bei pradėti naujus, skatinančius tobulėti ir džiaugtis,

užbaigti mokslus ir pradėti naujus mokslus,

užbaigti kaupti nuoskaudas ir pradėti daugiau šypsotis,

užbaigti apkalbinėti kitus ir pradėti keisti savo prastus įpročius,

užbaigti dirbti nekenčiamą darbą ir pradėti ieškotis mylimo,

užbaigti kabinėtis prie mylimo žmogaus ir pradėti jam sakyti gražius žodžius,

užbaigti bijoti ir pradėti pasitikėti…

 Na siūlau patiems pratęsti šį sąrašą individualiai, arba mums visiems komentaruose, nes manau visi rasime, ką galima užbaigti ir ką galima pradėti.

 Nes moralas šios pasakos paprastas, laisva vieta tuščia nebūna, mes visi esame begalybės dalelė ir ta tuščia vieta, kai kažką užbaigsime, tuojau pat vėl užsipildys tuo, ką pradėsime.

Mums belieka mėgautis galimybe rinktis ir žaisti. Nes mes turime viską, ko tik gali prireikti. 

 Su meile, Luka

………………………………………………………………..

aloe-vera-internetu

Share on Facebook104Tweet about this on Twitter0Share on Google+0Email this to someone
Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

Nėra komentarų

Palikite komentarą

Palaukite...

Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.