Mano patirtis Praktinė ezoterika

Jaunoji ragana

Kai dar buvau labai jauna, mėgau žaisti tokį žaidimą. Atsigulus vakare į lovą, prieš užmigdama kurdavau savo mintyse filmukus, kuriuose pagrindinė herojė būdavau aš pati. Taip įsijausdavau įsivaizduodama, kaip sutinku savo svajonių vaikiną, kad viskas būdavo lyg iš tikrųjų. Žinojau ir jo vardą ir kaip atrodo ir visą jo biografiją, bei kas vakarą sukurdavau naują seriją, apie tai, kaip mes romantiškai leidžiame laiką, kaip jis mane myli ir kaip dovanoja visokias dovanas.

Vėliau, kurdavau filmukus kur aš važinėju savo automobiliu, nes labai jau norėjau to automobilio, ištisas valandas prieš miegą įsivaizduodavau, kaip lekiu autostrada įsijungusi muziką, prisisodinusi draugių ir kaip mums linksma gera ir smagu.

Šie filmukai man paprasčiausiai padėdavo užsimigdyti ir tiek, aš juos kurdavau nes man tai patikdavo.

Vėliau ėmiau pastebėti keistus dalykus, pavyzdžiui, kad susiradau vaikiną, kurio toks pat vardas kaip mano filmuke, kad ir išvaizda kažkaip atitinka, ir kad pirmąjį automobilį man jis padovanojo.

Iš pradžių aš kažkaip to nesurišau, tačiau jau gerokai vėliau, kai visokie tokie dalykai pradėjo kartotis, man pasidarė baugu. Aš pradėjau galvoti, kad turiu antgamtinių galių ir kad gal esu apdovanota kažkokiomis raganiškomis savybėmis. Tiesą sakant visai nenorėjau būti ragana ir man išties būdavo neramu, kai tokie stebuklai vykdavo mano gyvenime. Tačiau tai vykdavo gana dažnai.
Mano viena draugė vis prisimena, kai dar būdamos 20-metės, nuvažiavome į Palangą savaitei. Ir aš dėliodamasi drabužius į spintą, išsiėmusi savo gražiausią palaidinę pasakiau lyg tarp kitko, kad šitą dėsiuosi ketvirtadienį, nes tada sutiksiu princą. Ir pasijuokusi įdėjau į spintą. Atėjus ketvirtadieniui užsidėjau tą palaidinę ir sutikau savo meilę. 🙂

Ir netgi su mano vestuvėmis buvo labai panaši istorija. Kai jau visos draugės buvo ištekėjusios ir man nebebuvo su kuo leisti laisvalaikį, viename vakarėlyje pareiškiau, kad ištekėsiu kitais metais, nors tuo metu buvau vieniša ir neturėjau jokių minčių apie būsimą vyrą. Kaip manote, kada aš ištekėjau? Kitais metais 🙂

Šiandien aš jau žinau, kur pakastas šuo, tačiau ankščiau, buvau įsikalusi į galvą, jog esu ragana.

Žinoma, tuos savo geruosius filmukus laikui bėgant užleidau, pradėjusi dirbti sunkų ofisinį darbą, grįždavau išvargusi, išsekusi, stresuojanti, paskui dar kažkur eidavau su draugais, taip kad užmigdavau dar galvos nespėjus padėti. Nebekūriau filmukų, taip pat nebereikšdavau aiškių ketinimų, kaip kad su tomis vestuvėmis. Pradėjus dirbti, į gyvenimą pamažu įslinko baimė, kuri vis didėjo, nes ją labai aiškiai ir metodiškai sociumas instaliavo į mane, naujai iškeptą robotą. Pradėjau nesąmoningą, sapnų pavidalo egzistavimą, nugrimzdau į letargą ir užleidau savo raganiškus kerus. Praradau kerėjimo dovaną.

Tapau “normaliu” žmogumi, didelio mechanizmo sraigteliu, kuriame raganoms ne vieta. Ir nieko panašaus jau su manimi nebe atsitikdavo. Veliau skyrybos, karjera, vienatvė ir visa kita ką jau rašiau, atėjo į mano gyvenimą, lyg atpildas už kažką. Kartais vis prisimindavau savo raganavimą ir galvojau gal čia visgi surišta kažkas su tuo. Gal negalima nepriimti tokios dovanos ir jos nepuoselėti? Gal už tai baudžiama?
Veliau, kai pradėjau domėtis visomis praktikomis, keičiančiomis gyvenimą, supratau, kad aš būdama dar mergaitė, nesąmoningai praktikavau vizualizacijas ir ketinimus mokėjau reikšti taip, kad viskas tiesiog tobulai veikė. Dabar atrodo keista, kaip intuityviai aš žinojau pačią didžiausią paslaptį, tačiau jos nesupratau ir bijojau.

Dėl to, kai perskaičiau apie vizualizacijos galią mūsų gyvenime, aš išties supratau, kad jau kas kas, bet aš tai tą tikrai žinau.

Vėl ėmiausi kartoti savo filmukus, nors aišku, jie jau nebesigaudavo taip lengvai kaip anksčiau, tačiau laikui einant viskas vis lengvėjo.

Dabar darau tai visada kai tik kažko užsinoriu. Vis suku ir suku realistines scenas, kaip lyg jau turiu tai, ko noriu ir stengiuosi kuo stipriau išgyventi visus su tuo susijusius jausmus bei emocijas, viską, ką jausčiau jei turėčiau trokštamus dalykus.

Ir tai veikia. Net kartais užtenka parsisiųsti savo svajonių daikto foto ir žiūrėti į ją kasdien, po keletą kartų įsivaizduojant save tame paveikslėlyje, įsivaizduojant kaip tai liečiu, naudoju, kaip mane tai džiugina. Ir kaip kokia ragana “prisiburiu” sau viską ko tik užsimanau.

Nesitiki? Žinau, bet tai veikia. Net pirmąjį savo butą salose taip “prisibūriau”, kad po kiek laiko, kai jau jame gyvenau, staiga atsitokėjusi supratau, kad būtent jo foto, kažkada susiradusi internete ir buvau išsisaugojusi iš kažkokio pardavimų portalo. Žinau, skamba beprotiškai ir aišku laiko bei kasdienių pastangų tam prireikia daug, bet tai veikia. Tikrai 🙂

Share on Facebook10Tweet about this on Twitter0Share on Google+0Email this to someone
Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

3 Komentarai

  • Reply
    Biciuavilys
    lapkričio 28, 2015 at 8:47 pm

    Ačiū, visatai, kuri mane išgirdo ir atradau katik šį blogą! Džiugu gauti “mokytoją”, kai jo lauki, nors ir praradęs savo kelią klaidžioji pievomis 🙂

  • Reply
    Indre
    lapkričio 30, 2015 at 5:52 pm

    Sveiki, man lygiai tai pat viskas vyksta!!!! Tik paskutiniu metu nesusitvarkau su savimi 🙂 Bet perksiaiciusi si strapsni as kazkaip “atsigavau”, siandien svajosiu 🙂 Nes pritraukiu vyrus, kokiu noriu, darbus, keliones, viska 🙂

  • Reply
    VIRGINIJA
    sausio 18, 2016 at 8:30 am

    OI,INDRUTE-LINKIU TAU SEKMES…AS,JAU VYRU NENORIU-TIK PINIGU IR KELIONIU…CHIIIIII

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.