Minčių dirbtuvės Patirčių dirbtuvės

Kaip pamilti save? Arba, kaip tapti savo paties šeimininku.

Tai tik viena iš teorijų, tai mano asmeninė teorija, tačiau kas žino, gal ji tiks ir kažkam dar.

Tik vienas perspėjimas – mylėti tai veiksmažodis, tai reiškia veiksmą, nenutrūkstamą veiksmą. Vien žinojimas jokių rezultatų neduoda.

Labai ilgai savęs nemylėjau ir netgi maniau, kad save mylėti yra blogai. Tačiau tai niekur nevedė.

  • Kai nemyli savęs, nemyli nieko.
  • Jei nemyli savęs, negali savimi pasitikėti.
  • Jei nepasitiki savimi, tampi arba labai piktas ir viskuo nepatenkintas arba nuskriaustas ir prisitaikėlis.
  • Jei nemyli savęs, negali savimi pasitikėti, negali savęs ir gerbti.
  • Jei negerbi savęs, tai tavęs negerbia ir kiti.
  • Jei nemyli savęs, ieškai kas tave mylėtų, o ne ką galėtum mylėti.
  • Jauti tuštumą viduje ir baimę likti vienam ir nesuprastam.
  • Jei nemyli savęs, kuri nesveikus, žalojančius santykius, kurie paremti ne meile ir partneryste, o prisitaikymu ir priklausomybe nuo partnerio.
  • Priklausomybė nuo partnerio veda prie beprotiško nemotyvuoto pavydo, pretenzijų ir kontrolės. Toks santykis slegia ir tave ir partnerį.
  • Jei nemyli savęs, negali jausis laimingas, nes tiesiog negali sau to leisti. Nepasitikėjimas ir nemeilė, kuria prielaidas, kad esi nieko vertas ir nevertas nei laimės, nei gero gyvenimo nei pagarbos, nei gero darbo. Pradedi galvoti, kad tau gerai taip kaip yra, nes tokiam kaip tu net ir tiek jau per gerai.

Žmonės, atsipeikėkite. Meilė kurios jums reikia iš kitų, kaip jums atrodo, jūsų neišgelbės. Vienintelis būdas, užauginti tą meilę savyje. Bet jei jūs savęs nemylite, tai kaip tada jūs ją užauginsite?

Viskas per daug sureikšminama, visko reikia čia ir dabar, daug, dar daugiau… ir niekas galiausiai netenkina.

Nežinau kiek jūsų atpažįsta tokiame modelyje save, bet aš tikrai tai patyriau ir tikrai teko manyti, kad taip ir turi būti, nes o kas aš tokia, kad su manim gerai elgtųsi, juk esu niekam tikusi kvailė ir tiek.

Nežiūrint į tai, kad visada mokėjau ir žinojau daug ir kaip kiti sakydavo, tikrai turėjau kuo didžiuotis, man tai nieko nedavė. Esu skaičiusi, kad pasitikėjimą savimi galima užauginti siekiant tikslų, jų pasiekiant ir t.t. Man tai netiko. Iš šono žiūrint, man viskas sekėsi, visada turėjau gerą darbą, visada turėjau daugiau nei aplinkiniai, mokiausi, kūriau, dariau, siekiau, viskas gaudavosi, o su kiekvienu pasisekimu, tik labiau save plakdavau. Man tai neatrodė nei svarbu nei kažko verta. Galiausiai man tai pasirodė nereikalinga, nes man tai neteikė jokio pasitenkinimo. Kas iš tų pasiektų tikslų, jei pasiekusi tą tikslą vėl atsiduri toje pačioje tuštumoje, kurioje ir buvai iki tol. Nepasitenkinimas viskuo, o ypač savimi, buvo vienintelė stabili būsena.

Bet visi kam reikia žino apie ką aš kalbu, todėl nedaugžodžiausiu, o pradėsiu pasakoti, kaip tai įveikinėjau, kokiais būdais galima įveikti tą nemeilę sau ir nepasitenkinimą.

Pradėsiu nuo to, kad reikėtų pradžiai apsispręsti, o kas gi yra tas “aš”, kurį ruošiuosi pamilti. Dažnai girdime raginimą, -“būk savimi”-, tačiau ar susimąstėte kada, kas yra tas “aš”, koks aš esu, kokiu tuo savimi man būti?

Jei panagrinėjus, daug kas save asocijuoja pvz. su savo socialiniu statusu ar savo profesija, ar veikla, kuria užsiima. Dar kiti save mato ir asocijuoja su tuo, ką apie juos mano kiti, arba ką apie save mano pats žmogus. Tačiau nei mano profesija, nei mintys apie save, nei kitų požiūris nei veikla ar dar kažkas iš išorės, tai nesu aš. Tai iliuzijos, primestas požiūris ar besikeičiantis, nepastovus vienetas, kuris nuo tikrosios manęs gali būti nutolęs per tūkstantmečius.

Buvo sunku, kol nepradėjau analizuoti, kas visgi daro žmogų žmogumi. Pradėjau tiesiog narplioti dalimis.

Iš ko aš susidedu – kūnas, protas, emocijos, sąmonė (kartu su pasąmone). Tai atskiri elementai, kurie gali vystytis nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau tai visuma, kurioje atskiri elementai veikia vienas kitą ir formuoja mane. Jei vienas kuris elementas yra labai vadovaujantis, o kiti nustumiami ar ignoruojami, jie ima priešintis ir maištauti. Visgi tik veikdami išvien ir vienas kitu remdamiesi ir papildydami, šie elementai sudaro mane. Jie visi sąlygoja mano gyvenimą ir jo tolimesnį vystymąsi. Visa kita jau išplaukia iš šios darnos.

Tačiau kas vadovauja tai darnai, kas šeimininkas? Greičiausiai tai ir esu aš, aš esu šeimininkas, kuris prižiūri, kad mano elementai tarpusavyje derėtų ir gražiai sugyventų. Aš esu mano sąmonė. Aš sąmoningai galiu valdyti ir tvarkytis savo esybėje. Kaip šeimininkas savo namuose.

Ir štai remiantis tokia teorija išeina, kad aš, kaip koks tironas, atėjusi namo imu lieti pyktį ir nepasitenkinimą ant pačių artimiausių. Tai tokia metafora, kuri labai tinka apibūdinant nemeilę sau. Kabinėjimasis prie niekniekių, amžinas nepasitenkinimas viskuo ką darau, pykčio priepuoliai, dėl pačių mažiausių nepasisekimų ir jokių malonių žodžių, juolab pagyrų ir palaikymo savo atžvilgiu.

Tai štai kaip elgiuosi būdama šeimininke – tirone. Nemyliu savo kūno, kišu į jį bet kokį šlamštą. Nesaugau jausmų, užleidusi mintis ir prikūrusi neigiamų emocijų. Bandau nuslopinti protą, nes manau, kad jis man tik kelia sumaištį ir erzelį galvoj. Tai koks šeimininkas, tokie ir namai. Visi pikti, nusivylę, nemylimi ir atsiriboję vienas nuo kito.

Nusprendžiau taip – kaip tvirtą pamatą turiu visų pirma sukurti taiką savo namuose. Mano namai mano tvirtovė. Ir žinokit, kai pradėjau save va taip matyti, man kažkaip pradėjo darytis šilta ir gera, o ir aiškumas atsirado. Atsirado prasmė, ar kažkas panašaus. Man reikia susitvarkyti kambarius, taip labai buitiškai, per metaforą pradėjau matyti save pačią iš šalies.

Meilė sau per higieną. Kasdienė kūno, proto, emocijų higiena.

Skamba keistai, tačiau tai tas pats kas valytis dantis, nes juk suprantame, kad jei tai darysime, bus dantys sveiki, jei nedarysime, jie suges ir pradės skaudėti.

Aš, sąmonė, savo namų šeimininkė – valdau visus procesus. Niekas kitas be manęs neprivers visko veikti.

Mano protas – tai braškių lysvė.

Braškės, auga, noksta ir aš žinau, kad jei kiekvieną dieną neišrausiu piktžolių, nenurankiosiu šliužų ir nepalaistysiu savo lysvės, mano braškės užžels, bus prastos arba išgraužtos bei supuvusios. Jei neapkarpysiu ūsų, neravėsiu piktžolių, jos išsikeros, užstos saulę, ir braškės nenoks, o jei ir sunoks, bus rūgščios.

Tai štai protas ir yra tokia lysvė. Jo nereikia bijoti, juo reikia rūpintis. Protas kaip ta lysvė, gali auginti piktžoles, bet gali auginti ir braškes. Piktžolės ar braškės, tai mintys. Ir protas jas augina vienodai gerai, jis tik dirva.

Kadangi mano protas labai derlingas, jis puikiausiai augina viską, ką tik įmanoma. Jei atpūtė vėjas kokią sėklą, ji čia pat jau ir sudygsta, pradeda keroti. Štai, mano, kaip šeimininkės pareiga prižiūrėti, kad piktžolės neaugtų ir neužstotų saulės mano braškėms.

Proto gydymas, tai nėra auklėjimas, mokymas, nepasitenkinimas ar dar blogiau bandymas ginčytis ir bandyti užčiaupti. Netgi meditacija, kuri nuramina protą, tai ne kas kita, kaip sąmoningas, mano kaip sąmonės veiksmas. Aš turiu save nuvesti ir pasodinti į tą meditaciją, ir aš, kaip sąmonė turiu susitarti su savo mintimis, pradėti jas kreipti į kvėpavimą, pradėti jas raminti. Ne kažkas iš šono, ne joks ne kitas žmogus. Tai vėl aš, aš šeimininkė. Mano protas man paklūsta, jei aš su juo susitariu ir elgiuosi gražiai bei draugiškai.

Ką reiškia elgtis su protu draugiškai?

Protą reikia nukreipti reikiama linkme. Jam kaip ir mažam vaikui, reikia duoti užduotis, kurios jį įtraukia ir nukreipia jo dėmesį, nuo chaotiško dūkimo.

Suformuluokite savo protui teisingas užduotis ir jis tarnaus jums ir prašys dar. Protas gamina mintis, aš, kaip sąmonė, koreguoju tai ką jis daro. Aš nukreipiu jį ta linkme kuri naudinga man kaip žmogui, kaip visumai.

Svarbu suprasti, kaip viskas veikia ir tuomet tvarkytis savo namuose, ramiai, be panikos. Pamatėte piktžolę, išraukite nieko nelaukdami. Mintys materialios, todėl puoselėkite tokias, kurios naudingos, kurios duos gerus vaisius. Tas kurios nereikalingos, nenaudingos, raukite kaip piktžoles. Tai apie ką rašiau, tie ingredientai, kurie sukuria realybę, štai čia mano kaip sąmonės ir mano kaip proto bendros veiklos rezultatai. Protas gali dirbti produktyviai. Leiskite jam būti užimtu naudinga veikla.

Mano emocijos- tai džiaugsmo arba skausmo šaltinis. Kurį pasirinksiu, iš to ir gersiu kas rytą.

Emocijos, taip pat mano dalis, jos duotos “default’u” ir nereikia jų slopinti. Kam slopinti ir gniaužti tai, kas yra. Čia tas pats, kaip bandyti spuogą sukišti atgal į odą. Kišk kiek nori, jis tik dar didės nuo tokio kišimo. Emocijos, tai dar vienas mano namų gyventojas. Ir aš, kaip sąmonė ir šeimininkas savo kieme, turiu jas priimti, mylėti ir jomis džiaugtis bei naudotis. Emocijos duotos ne veltui, jos sukelia tam tikrus jausmus ir išgyvenimus, ir per tai aš patiriu gyvenimą.

Jei jau turime rankas, tai juk jų neignoruojame, vien todėl, kad rankomis galima ką nors pavogti ar užmušti. Mes rankas naudojame tam, kad pagelbėti sau buityje ir visai nebūtinai jos yra tik blogai arba tik gerai. Juk neatsisakai peilio, nes jis gali papjauti. Tam aš ir esu sąmonė, šeimininkė, kuri nusprendžia, kam aš panaudosiu rankas ir rankose peilį. Ar aš tomis rankomis darysiu kažkokią skriaudą ir jomis paėmusi peilį ką nors sužeisiu, ar aš tomis rankomis glostysiu vaiko galvą ir myluosiu jį, o peiliu rieksiu duoną ir tepsiu sviestą ant duonos.

Taip ir su emocijomis, jei turi emocijas, jomis naudokis, bet jei esi sau šeimininkas, jei esi sąmonė, tai ir naudokis sąmoningai.

Aš myliu save ir man svarbu, kokios emocijos mano namuose gyvena. Aš kaip sąmonė turiu valdžią ir galiu tvarkytis su savo emocijomis, pasirinkdama tokias, kurios man yra malonios arba naudingos. Sąmoningas pasirinkimas sąlygoja tai, kad aš pati valdau situaciją. Mylėdama ir saugodama save, aš renkuosi jausti tokias emocijas, kurios mane daro laiminga ir saugo nuo destrukcijos.

Jei esi šeimininkas, renkiesi tai kas patinka. Jei tau patinka jausti depresiją, liūdesį, pyktį, nepasitenkinimą, tu tai ir renkiesi. Tačiau tai blogo šeimininko pasirinkimas, nes visi žinome, kaip blogos emocijos įtakoja sveikatą, savijautą ir apskritai gyvenimo kokybę.

Taip kaip prastas maistas, pastovus persivalgymas ar alkoholio vartojimas veda prie kūno degradacijos, taip ir pasikartojančios neigiamos emocijos, tampa įpročiu, kaip narkotikai, prie jų priprantama ir jos tampa chroniškomis. Kuo daugiau pykčio sau leisite, tuo dažniau jausite pyktį ir tai jus  pavers pykčio nevaldančiu žmogumi, kuris galiausiai griebsis ir smurto.

Emocijos duotos įvairios ir aš esu sąmonė, jų šeimininkas. Renkuosi tas kurios man patinka. Aš valdau pultelį ir perjungiu kanalą, kai man nebe patinka tai ką transliuoja.

Taip situacijos būna pačios įvairiausios, bet sąmonė esu aš, ne aplinkybės, o aš renkuosi iš visos emocijų paletės tą, kuri man reikalinga. Nes aš esu sau draugas, o ne priešas. Kiekvienoje, net pačioje sunkiausioje situacijoje, galima elgtis ir jaustis skirtingai. Būdamas čia ir dabar, būdamas budrus ir sąmoningas gali rasti gausybę pasirinkimo variantų. Ir taip, tai nėra lengva.

Gyvenimas yra judėjimas į priekį, tačiau tai gali būti ir judėjimas į plotį, aukštį, gylį. Erdvė turi daugybę matavimų. Jei aš esu sąmonė, aš renkuosi stovėti vietoje, eiti atgal ar pirmyn.

Ir patikėkite, jaustis gerai galima tiesiog be jokių tam priežasčių, lygiai kaip ir jaustis blogai. Visos priežastys gyvena manyje, jei aš tvarkausi savo namuose kaip tikra šeimininkė, išraunu laiku piktžoles, tai jos ir mano emocijų šaltinio jos nenusausina užžėlusios, o jei dar ir didelius akmenis nuridenu jam nuo kelio, tai bėga ir čiurlena jis linksmai ir energingai.

Tikriausiai esate matę tokių žmonių, kurie pirmam pasitaikiusiam dirgikliui atsiradus iškarto įsiplieskia lyg degtukai, arba pradeda raudoti dėl menkniekio. Ir žinoma esate matę ir tokių, kurie net didelei bėdai ištikus, lieka ramūs ir dar pasirūpina kitais.

Pvz. mano tėvas prieš pat mirtį, likus keletui valandų, jau visai silpnas dar pakvietė mane ir pasirūpino padiktuoti savo banko kortelės kodą ir dar liepė užsirašyti kažkokių svarbių nepabaigtų darbų sąrašą, kad pasirūpinčiau. Nemeluoju, jam buvo 85 metai. Jis man viską sudiktavo iš atminties būdamas leisgyvis ir išėjo po kelių valandų. Štai taip tvarkosi šeimininkai ir savo namuose ir savo kaip žmogaus namuose. Jokių nereikalingų emocijų.

Taigi, aš myliu save, aš esu sąmonė ir aš tvarkausi savo namuose kaip gera šeimininkė, todėl negesinu ir nesmurtauju prieš savo emocijas, aš renkuosi tas, kurios tuo metu yra reikalingos ir gali geriausiai pasitarnauti. Jei ruošiuosi pjaustyti daržoves, renkuosi peilį, o ne šaukštą ar šakutę, nepriklausomai, kuris arčiau guli ir kurį man patogiau pasiekti.

Mano kūnas, tai mano automobilis

Manau sutikote ne vieną vyriškį, kuris rūpinasi, kad automobilis būtų laiku nuvarytas į apžiūras, kad tepalai laiku pakeisti būtų ir padangas naujas perka kai tik reikia, ir akumuliatorių pakeičia prieš žiemą, ir tepalų lygį pasitikrina, kol variklis šaltas. Jis šeimininkas savo numylėto automobilio. Ir dažniausiai visai ne šeimininkas savo kūno, kurį jau seniausiai apleidęs ir niekada dar nėra nuvaręs į jokį servisą, ką jau kalbėti apie tepalus ar padangas.

O dabar pagalvokime, kas gi mums yra mūsų kūnas, ar ne ta pati judėjimo, kitaip sakant transporto priemonė? Tai jei aš myliu save, kaip savo transporto priemonę, na tikrai negaliu daleisti, kad užkaltų variklis. O granatai ar traukės, juk kaip be jų, ratai nulūš, vairas nebesuks kur reikia, rėšiuosi į stulpą. Neįmanoma net pagalvoti apie tokį aplaidumą. Tik žinoma, kai į savo kūną žiūri kaip į savo mylimą, savo nuostabųjį automobilį, dviratį, jachtą, ar kaip kitaip norite vadinkite, bet tai jūsų mylimiausia ir ištikimiausia transporto priemonė. Jūs naujos nenusipirksite ir jums ši atiteko visam gyvenimui. Tai kokio velnio, jūs man pasakykite, visiškai ja nesirūpinate? Oh kaip aš ankščiau mėgau parūkyti ir išgerti ir visų kitų nuostabių nesveikybių įpilti į savo nemylimą kūną, nes juk aš savęs nemylėjau, o kūnas irgi mano dalis. O jei nemyli, tai kam rūpintis, tegu nusibaigia, koks skirtumas.

Bet tik nesuprantu vieno, kodėl tada, kai kažkas sugenda, tas aukščiausiasis yra kaltinamas? Kuo jis čia dėtas. Tai ar ne męs patys esame sąmoningos būtybės, kurios sugebame savo automobiliais ir kitomis technikomis pasirūpinti, o štai jau kūnas tai Dievo valioje? Juokinga.

Kūnas tai judėjimui skirta priemonė, todėl JUDĖKITE. Kūnas tam kad jūs būtumėte jame laimingas, jūs tai sąmonė, jūs šeimininkas savo namuose. Nepilkite ant savo purvinų grindų sieros rūgšties, tikėdamiesi, kad ji viską sutvarkys ir jau visada bus švaru. Ji išgrauš viską ir sunaikins.

Mylėti save, tai tvarkytis su savim kaip mylinti mama, kuri pasirūpina visais savo vaikais. Jūs, aš , mes esame sąmonė, mes šeimininkai savo namuose. Tvarkykimės su meile ir neužleiskime nei savo braškių lysvės, nei savo gydančio vandens šaltinio, nei savo mylimo automobilio, nes tai ir esame mes, tai esu aš, aš esu sąmonė, kuri viską tvarko ir reguliuoja.

Atleiskite, kad šį kartą naudoju tiek metaforų, gal kažkam tai bus nesuprantama, bet man pačiai taip lengviau, aš mąstau metaforomis ir kažkaip viskas paprasčiau gaunasi paaiškinti. Labai tikiuosi, kad kas nors supratote, ką norėjau pasakyti.

Man malonu būtu, jei pasakytumėte, kaip jums atrodo tokia teorija? Ar visiškai nepriimtina? O gal kažkas kažkam paaiškėjo ir atsivėrė akys? Pasakykite man.

Ačiū

Visiems linkiu meilės.

Taip pat skaitykite kaip tapti laisva ir stipria asmenybe http://transformacijos.lt/kaip-tapti-laisva-ir-stipria-asmenybe/

………………………………………………………….

Aplankykite mano internetinę parduotuvę>
Alavijo kosmetika – tai kosmetika, kur visuose produktuose pagrindinis ingredientas – alavijai užauginti Kanarų salose. Be jų kosmetikoje naudojamos ir kitos natūralios veikliosios medžiagos. 80% produktų skirta brandesnėms moterims.

aloe-vera-internetu

Share on Facebook1.9kTweet about this on Twitter0Share on Google+0Email this to someone
Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

22 Komentarai

  • Reply
    Janute
    spalio 24, 2015 at 11:09 am

    Sveika,labai konkretus zodziai,mintys,labai idemiai perskaiciau ir man labai patiko,tik ir belieka pasinaudoti Jusu nuostabiais patarimais.Tariu Jums ACIU ir sekmes gyvenimo kely.

    • mm
      Reply
      Luka de Luna
      spalio 25, 2015 at 12:22 pm

      Janute, ačiū už gražius žodžius. Jie mane motyvuoja dalintis ir toliau.

  • Reply
    Ausra
    spalio 26, 2015 at 9:58 am

    Sveiki,
    Liuks straipsnis. Labai patiko ir tiko prie mano pacios metaforisko budo ;).

  • Reply
    olija
    spalio 26, 2015 at 3:19 pm

    tikrai idomu

  • Reply
    Tomas
    spalio 27, 2015 at 6:53 pm

    Teorija gan aiški: jei nemylėsi savęs, tai tikėtis iš kitų meilės taipogi neverta. Neužsileisti piktoms mintims, valdyti save, t. y., kontroliuoti save ir savo jausmus. Įdomus straipsnis, savo požiūrį pagrindei svariais argumentais, davei motyvacijos, kodėl svarbu neapleisti savęs … 🙂

    • mm
      Reply
      Luka de Luna
      spalio 27, 2015 at 9:01 pm

      Tomai, tai ką aš dėliojau į nesibaigiantį pergamentą, sudėjai į 3 eilutes. Visuomet pavydėjau žmonėms, mokantiems kalbėti trumpai ir aiškiai. ačiū 🙂

  • Reply
    Morta
    spalio 29, 2015 at 7:49 am

    Neketinau skaityti straipsnio, nes dažniausiai tokio tipo straipsniai/knygos apie tai, kaip mylėti save, nuo manęs nubėgdavo kaip vanduo nuo žąsies – jokios naudos, nes mintys labai abstrakčios ir sugeba motyvuoti tik tuo momentu, kai skaitai. Išliekamosios vertės jokios.

    Bet Jūsų straipsnis…. perskaičiau iki galo su didžiausiu apetitu. Žinote kodėl? Nes pradžia – bomba. Tie punkteliai ‘kai/jei nemyli savęs’ padėjo atpažinti save. O kai atpažįsti kažkur save, tai automatiškai puoli skaityti – juk čia apie maneeee! Manau, kad daugelis pradėjęs skaityti šį straipsnį užsikabliavo būtent šitoje vietoje. O metaforos labai aiškios ir nėra ko jų vengti. Dėl jų straipsnis tampa daug universalesnis ir daugiau vietos kiekvieno žmogaus asmeninėms interpretacijoms.

    AČIŪ. Straipsnis prilygo sotiems pusryčiams. Ir šiaip, Jūsų straipsniai turi daug žavesio, nes apie temas, kurios kasdien šmėžuoja internetiniuose portaluose ir jau yra iki gyvo kaulo nusibodusios, Jūs vis tiek sugebate parašyti kažką tokio naujo, originalaus, kas subombina tave iš vidaus ir priverčia pagalvoti: ‘taaaip, taaip, juk taip ir yra! Juk turėjau anksčiau suprasti…. geeeras….’

    Baigiu litaniją. Rašykite rašykite rašykite………. 🙂

  • Reply
    Violeta
    spalio 29, 2015 at 9:57 am

    Straipsnis patiko , pati panasiai galvojau , bet jus savo rasiniu sudejote visus taskus ir kabliukus, kur ju truko 🙂 Sekmes jums , lauksiu tolesniu jusu rasiniu !

  • Reply
    Giedre
    spalio 29, 2015 at 4:39 pm

    Labai patiko! Viliuosi, kad pavyks pasinaudoti siomis ziniomis 🙂

  • Reply
    Šarūnė
    spalio 29, 2015 at 5:30 pm

    Tarsi ir viskas žinoma, bet tamstos taip puikiai paprastai sudėliota. Bakst bakst snukutį į balutę – taigi štai kaip viskas veikia, ar pamiršai. Ačiū 😉

  • Reply
    IRMA
    spalio 29, 2015 at 7:41 pm

    aciu

  • Reply
    Rima
    lapkričio 2, 2015 at 8:09 pm

    Tikrai labai geras straipsnis, taip paprastai ir aiškiai viskas paaiškinta. Metaforos taikliai parinktos. Vos perskaičiusi, atpažinau save ir ėmiau keisti savo požiūrį. Ačiū, nekantriai lauksiu naujų straipsnių.

  • Reply
    Sandra
    sausio 13, 2016 at 7:33 pm

    Ačiū už puikų rašinį! Labai taikliai parinkti palyginimai ir aiškiai sudėliotos mintys. Meilė sau – tai aukščiausias menas, nes niekas mūsų to nemokė. Tai tarsi neleistina ir negražu. Bet tikrai be meilės sau ir kito nepamilsi. Visas pasaulis ir santykis su juo išsikreipia. Jūsų straipsnis – tai puikus priminimas laimės ieškoti savyje. Ačiū 🙂

  • Reply
    Lina
    vasario 2, 2016 at 12:38 pm

    Labai patiko straipsnis, viskas labai aisku 🙂

  • Reply
    Jevgenijus
    kovo 16, 2016 at 9:14 pm

    Puikus straipsnis, perskaičiau nuo pradžių iki galo vienu kartu. Ačiū! 🙂

  • Reply
    Liudas
    balandžio 3, 2016 at 3:46 pm

    liuks, labai liuks.

  • Reply
    Aistė
    balandžio 10, 2016 at 12:54 pm

    Jūsų metaforos kaip tik išryškina tai, kas turi matytis ir paaiškina tai, kas sunkiai apibūdinama. Ačiū Jums. Man labai pagelbėjo

  • Reply
    Jolanta
    rugpjūčio 24, 2016 at 8:20 pm

    Straipsnis super.. galvoje viskas pradeda deliotis. Metaforos kaip tik labai padejo aiskiau viska suprasti ir palyginti kas prie ko. ACIU kad yra tokiu zmoniu ☺

  • Reply
    Ema
    rugsėjo 2, 2016 at 2:49 am

    Straipsnis nepakartojamas. Kiek daug ju esu skaiciusi, bet ne karto nemaciau straipsnyje saves, o si karta pajutau “tai” , viskas taikliai parasyta apie mane.. Niekada to nesu istarusi garsiai, bet visada tardavau sau mintyse, o stai jus tai ir parasete, tas man ir atrodo neitiketina. Jau ilga laika jauciu tustuma savyje, as sau nebepatinku, neimatau savyje nieko gero, mane kamuoja vien negatyvios mintys. Pazadu tai skaityti kiekviena diena, tam, kad suprasciau jog tik pati savo mintimis galiu viska pakeisti. Aciu jums uz nepakartojama straipsi.

  • Reply
    Danutė
    kovo 28, 2017 at 11:54 am

    Ačiū už nuostabų straipsnį ir tikslius apibūdinimus!

  • Reply
    Renata
    rugpjūčio 4, 2017 at 7:33 pm

    Paprastai ir tiksliai ..

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.