Cart updating

ParduotuvėsvgJūsų krepšelis šiuo metu yra tuščias.

Kraunama
19 rugpjūčio, 2015- Sigita

Kas formuoja vaiko pasaulėžiūrą?

Kas formuoja žmogaus pasaulėžiūrą ir nuomonę apie save? Pirmiausia, manau, šeima.

Aš mūsų šeimoje dažnai buvau pavadinama, kažkokia ne tokia, ar kitokia, ar ne nuo svieto šio. Nežinau, ką jie turėjo minty, bet aš save mintyse vadinu mūsų šeimos revoliucija ir evoliucija. Dažnai ir dabar mama vis kinkuodama galvą sako – visi žmonės kaip žmonės, o tu? – Ir aš mintyse pabaigiu jos sakinį – o aš laiminga– 🙂

Bet jei atvirai, visa tai yra didžiulis tolerancijos išbandymas man. Sunku susilaikyti, kažkaip nepabandžius supykti dėl tokių posakių.

Nežinau, gal reikia kitaip reaguoti į tokius tėvų pasakymus? Nors kai buvau maža, buvo toks metas, kai buvau įsitikinusi, kad mane sumaišė gimdymo namuose ir aš tikrai ne iš šitos šeimos, nes tai būtų geriausias paaiškinimas, kodėl man vis sako, kad visai neaišku, į ką aš atsigimusi. Sulaukusi vyresnio amžiaus buvau jau pradėjusi įtarinėti, kad esu įvaikinta, bet tapau akivaizdi mamos kopija iš išvaizdos, todėl buvo sunku paneigti esant kraujo ryšį. Tačiau vis tiek keista, kaip taip atsitinka kartais?

Aš mamą labai myliu, žinau, kad ji man nori tik gero, bet kartais tikrai stebina, kai ji sako, kad tu geriau jau niekam nesakyk, nes žmonės juk pikti, nežinia, ko prisigalvos. Aš sakau, – bet juk tai čia tų žmonių problema ne mūsų, ar nemanai? O ji vėl kinkuoja ir jau matau, kaip mintyse galvoja,- visų vaikai kaip vaikai…-

Tai, ką čia norėjau pasakyti? Ogi apie visokius tokius liaudyje įsišaknijusius keistus posakius:

„Ką žmonės pasakys” – čia suprask, jau elgiesi negerai? Nes mums labai svarbu, ką pasakys kažkokie žmonės? Ir ką tada tas vaikas įsideda sau į pasąmonę? Gyvenu ne dėl savęs, o dėl žmonių? Kokių žmonių? Visų? Ar tik tam tikros rasės? O gal tik tų, kuriuos pažįsta tėvai? Bet ne, kai einam gatve ir aš nusprendžiu padainuoti, tai juk aplink nepažįstami…

Nežinau, ką kiti vaikai galvoja, o aš manydavau, kad tie mistiniai žmonės tai kažkokie prižiūrėtojai, kurie stebi iš kažkur. Buvo momentas, kad bijodavau eiti į tualetą, nes galvojau, kad tie „žmonės” mane stebi ir ten, todėl stengdavausi prisidengti rankšluosčiu visas „negražias” vietas 🙂

„Tu vis kaip ne visi žmonės” – ir vėl apie tuos mistinius žmones, tik šį kartą jau vaikas turi suprasti, kad jis yra blogesnis už tuos visus žmones, kurie be išimties yra geri ir tik jis vienas kažkoks negeras.

„Visų vaikai kaip vaikai” – vaikų aš pažinojau tuo metu daug (kai buvau vaikas) ir man jie visi atrodė skirtingi, tačiau kai mama taip sakydavo, turėdavau suprasti, kad tie visi kiti yra geresni už mane. Tik kuo geresni, negalėdavau atspėti, todėl iš to pykčio, kad jie visi geresni, o man jie tokiais visai neatrodė, buvau pradėjusi juos po truputėlį engti ir netgi mušti, kad atkeršyčiau už tą jų gerumą.

„Nenešk šiukšlių iš namų” – čia jau toks vėlesnis, kai pasipasakodavau draugėms, kad mane paliko koks spuoguotas vaikis, ar kad mama vėl šaukė ant manęs pusę dienos, o mama, pasirodo, klausydavosi per kitą ragelį. (Jaunimas gal nežino, bet mūsų laikais buvo tokia galimybė, jei namuose buvo 2 telefono aparatai, aišku ne mobilūs, tai kai vienu kažkas kalbėdavosi, kitu iš kito kambario galima buvo klausytis). Taigi po tokių pamokymų aš pasidarydavau išvadą, kad jeigu namuose ar gyvenime tau kažkas nesiseka, apie tai negalima niekam pasakoti, nes tai veda prie punkto A – „ką žmonės pasakys”, o mistinių žmonių nuomonė apie tai, kad man kažkas nesiseka, gali būti labai prasta, todėl aš galiu būti stipriai nubausta.

Paauglystėje dažnai sakydavo – „tu kaip ne šio svieto gyventoja”. Bet tada aš jau ir supratau, kad aš esu kažkokia ne tokia, todėl po truputį buvau pradėjusi darytis iš to netgi tam tikrą piarą. Galvojau, jei jau aš niekada neįtinku tiems žmonėms ir esu kažkokia netokia, (o dar vienas geras mano mamos: „tu visada geriausia tik iš kito galo” :)), na tai aš jau ir nebeturėjau dėl ko pergyventi. Jau buvau susiformavusi tokia va netokia, todėl pradėjau rengtis specialiai visaip, kad tik kuo labiau pabrėžčiau tą savo kitoniškumą, o vėliau aš tokius posakius pradėjau priimti kaip komplimentus, tiesą sakant, ir dabar priimu kaip komplimentus, nors širdyje, žinokit, visgi jaučiuosi taip, lyg niekada niekam nesugebėčiau įtikti…

Dabar nebeprisimenu visų panašaus pobūdžio stereotipinių posakių, kurie, manau, gerokai traumuoja vaiko psichiką ir požiūrį į save ar į pasaulį. Noriu pasakyti labai garsiai – galvokite, ką kalbate, mamos, nes kai kurie vaikai gali iš tikrųjų pagalvoti, kad jie yra ne jūsų ir nutolti nuo jūsų, jei ne kūnu, tai savo vidumi, galvodami, kad jie juk ne jūsų,  tai, koks jiems skirtumas, ką jūs apie juos galvojate.

Kaip jums atrodo?

………………………………………………………………………………………………..

Kraunama
svg
  • 01

    Kas formuoja vaiko pasaulėžiūrą?

Greita navigacija