Cart updating

ParduotuvėsvgJūsų krepšelis šiuo metu yra tuščias.

Kraunama
10 lapkričio, 2015- Sigita

Kodėl neverta įsižeidinėti ir kaupti nuoskaudas?

Labai dažnai tenka susidurti su problema – žmonės tapo labai įžeidūs. Keista, bet tokį dalyką pastebiu tarp suaugusiųjų taip dažnai, lyg žmonės manytų, jog įsižeisti ir kaupti nuoskaudas yra normalu ar netgi gerai.

Viršininkas davė pastabą dėl prasto darbo – įsižeidė; pasakė kažkas, kad atrodai pavargęs – įsižeidė; atrodo, kad žmonėms priimtini tik pagyrimai, o kritika yra kažkas, dėl ko reikia demonstruoti nepasitenkinimą ir pradėti skųstis kitiems. Juk turėtų būti gėda elgtis taip nebrandžiai vaizduojant suaugusį ar profesionalą.

Juk tie patys žmonės auklėja savo vaikus drausdami, kritikuodami, bardami juos, tačiau patys išgirdę kritiką ar draudimą, įsižeidžia.

Kai pradėjau klausinėti žmonių, kodėl jie įsižeidžia, visi argumentuoja taip pat – mane žemina, aš nesiruošiu su tuo taikstytis. Juokingai skamba, nes juk iš tikro yra taikstomasi dažniausiai būtent su tais įžeidžiais žmonėmis ir jų nekompetentingumu ir demonstruojamu nepasitenkinimu.

Tie žmonės, kurie save gerbia, stengiasi padaryti taip, kad būtų gerai, o ne taip, kad sulauktų kritikos, arba nedaro to, ko negali daryti. Nenorintys būti žeminami, susikuria gyvenimą, kuriame nėra juos specialiai žeminančių žmonių.

Tačiau būtent tie, kurie dėl visko įsižeidžia, kažkodėl vis žeminami ir žeminami kur benueitų, ką bedarytų, su kuo bebendrautų. Ar neparadoksalu?

Atrodytų, kad tame pačiame kolektyve vienus tik ir žemina, o kitų niekas nežemina. Tai kur gi slypi bėda?

Paslapties čia jokios nėra – kai žmogus leidžia sau įsižeidinėti, jam ir atrodo, kad jį visi įžeidinėja. Bet realybėje, tai – tik jo vieno problema. Jis įsivaizduoja save mažo vaiko akimis ir jam atrodo, kad visi prieš jį nusistatę, kad niekas nesupranta, visi nori nuskriausti. Jis gailisi savęs ir tampa auka savo viduje ir aplinkinių akyse. Tuo tarpu aplinkiniai dažniausiai net nesupranta, kad tas žmogus visą laiką įsižeidęs ir kaupia nuoskaudas kasdien.

Ir visgi, dauguma net nesuvokia, kaip galima neįsižeisti, kada yra “įžeidinėjami”.

Pabandykime įsigilinti, iš kur tai kyla, ir manau, bus aiškiau, kad nėra prasmės kaupti nuoskaudų.

Kas gi tokio vyksta mūsų galvose, dėl ko mums atrodo neįmanoma nuleisti įžeidimų nuo savęs, kaip vandenį žąsiai nuo plunksnų.

  1. Savimeilė

Neįvertino taip, kaip mes tikėjomės, nesielgė taip, kaip mes tikėjomės, neįvertino taip,  kaip mums atrodo mes nusipelnėme… Mes juk tikrai žinome, ko esame verti, tai kaip galima atleisti tokiam, kuris to nesugeba pamatyti? Štai ir kankiname save mintimis bandydami nesusipratėlį visaip koneveikti, bandydami save įtikinti, kad buvome teisūs ir nuostabūs, o tas nesupranta nieko ir dar drįsta šitaip viešai tai rodyti.

Ar verta save įtikinėti tuo, kas ir taip aišku? Męs juk žinome savo vertę ir nepriklausomai nuo to, ką mano ar sako kiti, ji mums lieka ta pati? O gal kartais truputį įtariame, kad buvome neteisūs ir kad apskritai nesame tokie jau geri, kaip bandome sau įrodyti?

Bet kuriuo atveju, mes užsiimame bereikalingu savęs kankinimu. Jei esame tikri dėl savęs ir savo veiksmų, tiesiog pasakome, jog gaila, kad tas įžeidėjas taip galvoja, ar gaila, kad mes vienas kitą ne taip supratome. Nustokime bandyti kažkam kažką įrodyti, nes tam žmogui vis tiek neįrodysite, o patys ir taip viską žinome.

Atsiminkime: laiko, jėgų ir nuotaikos neteksime mes patys, ne kažkas kitas. Taigi, meškos paslauga sau.

Ir dar – žmonės dažniau linkę galvoti apie save ir savo problemas ar gyvenimą, o ne kurti sąmokslo teorijas prieš kitus. Niekas dažniausiai negalvoja taip: „eisiu dabar ir įžeisiu ką nors”. Tiesiog jie nepagalvoja, jiems išsprūsta, arba męs prisigalvojame patys, savaip interpretuodami kitų žodžius.

2. Išdidumas

Jeigu sugebėtumėte atsisakyti savo didingumo jausmo ir pažiūrėtumėte į kitą žmogų kaip į žmogų, jei nusileistumėte ant žemės ir nusiimtumėte karūną. Garsiai pripažinkite, ką jums sako kit, ir pastebėsite: tas kuris nieko blogo jums net nenorėjo padaryti ar pasakyti, pats susiprotės, kad jus įzeidė, o tas, kuris nori specialiai jus pažeminti, nuo to tik sutriks ir atšoks. Sakykite: „taip, tu teisus; taip, tu turi teisę taip manyti; taip aš priimu tavo nuomonę ir tavo požiūrį, nors jis gal ir skiriasi nuo manojo”.

Kartais per daug didelis išdidumas užtemdo akis. Žmogus vis mąsto, kad niekas neturi teisės su juo taip ar anaip elgtis ar kalbėti. Tačiau atsiminkite, visi turi teisę elgtis taip, kaip nori, jei tai nepažeidžia įstatymų. Aišku yra tokių, kurie nuolat skundžia teismui jų garbę ir orumą įžeidusius žmones, tačiau, manau, visi žinome kaip visa tai atrodo. Žinoma, būna išimčių, tačiau tai tik patvirtina taisyklę.

Taigi, jei kažkoks žmogus yra blogai išauklėtas ir jam atrodo normalu kalbėti taip, kaip jis kalba, tai jis turi teisę tai daryti. Taip pat žmonės turi teisę mūsų nemėgti, nekęsti ir tai sakyti mums į akis. Ir jūs čia niekuo dėtas, tiesiog tai to žmogaus būdas, eikite tolyn ir nekreipkite dėmesio. Kam gaišti laiką aiškinantis, kas kokias teises turėjo ir neturėjo. Galvos skausmo tikrai bus daug, o prasmės jokios.

3. Nesugebėjimas priimti faktų apie save.

Jei jums sako, kad pavėlavote į darbą, ar privėlėte klaidų skaičiavime, kad jūs piktas, jūs storas, jūs smirdate, keikiatės, turėtumėte susimąstyti ir net padėkoti už pastabą, bei bandyti kuo greičiau susidoroti su tuo. Juk retas kuris padaro tokią paslaugą, dauguma žiūrėdami į prilipusį snarglį, sako kad labai gerai atrodai.

O jei jūs specialiai taip atrodote, darote, elgiatės ir to siekėte savo noru, tuomet jums nėra dėl ko pykti, nes tai jūsų pasirinkimas ir jūs galite pranešti pašnekovui apie tai pasididžiuodamas. Jei jūs sutiksite su sakoma kritika, pašnekovui, net jei tai daro piktų kėslų turėdamas, nebebus toliau galimybės jus įžeidinėti.

Ir jei prastai dirbate, ar esate apsileidęs, turite labiausiai būti įsižeidęs ant savęs.

4. Nepateisinti lūkesčiai

Labai dažnai mes turime susikūrę krūvas lūkesčių, kaip turi elgtis ir ką turi daryti kitas žmogus. Dažniausiai tas žmogus net neįtaria apie tuos mūsų lūkesčius ir dažniausiai jie neatitinka to žmogaus nei charakterio nei gyvenimo būdo. Tikėtis kažko iš kitų, o negavus to pykti ir įsižeisti, yra keista. Tai jūsų galvoje sukurtas žmogaus modelis ir tas realusis žmogus nekaltas, kad neatitinka to jūsų modelio. Jei jis neišauklėtas, tai nėra ko tikėtis iš jo etiketo žinių, o jei jis drovus, keista ant jo įsižeisti, kad jis nepuola jūsų bučiuoti per pirmą pasimatymą. Nedraugaukite jei toks nepatinka, bet pykti, nes jis ne toks, kaip jums norėtųsi, kvaila.

Lūkesčiai, tai baisūs mūsų priešai. Priimti žmones tokiais, kokie jie yra, misija neįmanoma. Užsidedame rožinius akinius, nusprendžiame, kas kaip ir kada turi įvykti, o paskui kankinamės, kai mūsų aktoriai neperskaito scenarijaus savo minčių pagalba ir nepuola vaidinti savo rolių. Siaubingas dalykas, tikrai yra ko įsižeisti, juk pasaulis toks neteisingas, tiesa?

5. Neteisingas auklėjimas

Kodėl toje pačioje situacijoje skirtingi žmonės elgiasi skirtingai? Nes svarbiausia yra ne tai, kas ką pasakė ar padarė, o kaip mes sureagavome ir kaip interpretavome informaciją. Mes patys priimame sprendimą būti įžeistais ar nebūti. Reaguoti į tą pačią situaciją galima įvairiai, tai nėra kažkas įgimto, antgamtiško, ar nesuvaldomo, tiesiog sąmoningumas yra treniruojamas. Net prispyrus gamtiniam reikalui, mes galime sulaikyti, bent kol nueisime ten, kur tai daroma, nors tai jau kūno funkcijos. O nuoskaudos ar pyktis tikrai nėra kažkas nevaldomo. Kuo labiau išauklėtas žmogus, tuo jis ramiau reaguoja į situacijas, kuo žmogus sąmoningesnis, tuo jis geriau susidoroja su emocijomis.

Prisiminkite vieną svarbų dalyką – jūsų nuoskaudos yra tik jūsų priešai ir tik jums jos kenkia ir tik sau jūs darote labai daug blogo kaupdami jas ir leisdami sau būti įžeistais.

Sekantį kartą prieš įsižeisdami, stabtelėkite ir pamąstykite, ar tai tikrai būtina? O gal jūs save mylite ir neleisite sau kaupti šlamšto, kuris jums tik kenkia. Eikvoti gyvybinę energiją kovai su kažkokiais nematomais priešais savo galvose? Negi nėra daugiau kuo užimti savo smegenų?

Kai vėl atsidursite tokioje situacijoje, pagalvokite, ar norite savęs gailėtis, pats save paversti auka? Juk tie, kurie minta tokiomis emocijomis tik užuos kraują ir apsups jus iš visų pusių, o jūsų nuoskaudos jiems tik į naudą. Nenorite juk, kad jus rytų ir siurbtų.

Palipkite vieną kartą aukštyn, ant įsivaizduojamo kalno ir pažvelkite į situaciją iš viršaus, netapkite jos dalyviais, būkite tik išdidūs stebėtojai.

Nespjaudykite sau į sielą, nes jai nuo to skaudės, o niekas be jūsų nenuspręs, kokia reakcija yra teisinga. Teisingų ar neteisingų reakcijų nėra, yra tik jūsų sąmoningas pasirinkimas tapti auka, ar tapti laisvu žmogumi.

Neįsižeiskite ant tų, kurie net ir nenorėjo jūsų įžeisti, nes galite tuo įžeisti juos, mylėkite artimus žmones ir tikėkite jų gerais norais, o vampyrams nesuteikite net kraujo kvapo pajusti, jau nekalbu apie galimybę siurbti jūsų energiją.

Žinokite, kad tas, kuris žemina kitą, iš tikro žemina tik pats save, ir visi aplinkiniai tai mato ir supranta. Jei jūs nepradėsite elgtis kaip jis, tai liksite savimi ir niekas be jūsų negali jūsų pažeminti.

      O dabar – patarimai

Pasidalinsiu keletu lengvų patarimų, kaip galima apsisaugoti, kai atsiduriate tokioje situacijoje, kada kažkas ant jūsų šaukia, žemina ar specialiai bando įžeisti, o jei tiksliau, nori išprovokuoti jūsų neigiamą reakciją.

Svarbiausia – neutralizuoti tą energiją, kurią skleidžia nemandagus žmogus. Priklausomai nuo jūsų charakterio ir aplinkybių tai galima padaryti:

  • Išvis nekreipiant dėmesio (ignoruoti);
  • Sutinkant su viskuo, ką tas sako (nesvarbu, kad nesutinkate);
  • Galvojant apie tiesų stuburą, stengiantis tuo metu išlaikyti stuburą kuo tiesesnį ir galvą stengiantis laikyti iškeltą (koncentruojant mintis į kūno padėtį, lengviau nukreipti emocijas, be to, kai žmogus stovi tiesus, iškėlęs galvą ir žiūri tiesiai į akis, priešininkas sutrinka);
  • Darant gilaus meditacinio kvėpavimo pratimą, lėtai pilvu įtraukiant (skaičiuojate iki 6) ir dar lėčiau išpučiant orą, (skaičiuojant iki 8) tokiu būdu raminant širdies plakimą ir nukreipiant mintis;
  • Dėkojant mintyse įžeidinėtojui už dar vieną gerą nemokamą sąmoningumo ir tolerancijos treniruotę;
  • Mintyse linkėti tam žmogui meilės, sveikatos ir gyvenimo džiaugsmo;
  • Mintyse įsivaizduoti tą žmogų apsivilkusį rožiniu pliušiniu Kalėdų zuikio kostiumu (šitas mano mylimiausias) tik svarbu nesijuokti matomai, nes galima susilaukti ir smurto.

Tikiuosi, būsite sąmoningi, naudositės pratimais ir nesileisite išprovokuojami.

Taip pat skaitykite apie pam1stymus, iš kur pas žmones kyla pretenzijos https://transformacijos.lt/is-kur-kyla-pretenzijos/

——————————————————————————-
————————– Aplankykite mano internetinę parduotuvę>

 

alavijo kosmetika

Kraunama
svg
  • 01

    Kodėl neverta įsižeidinėti ir kaupti nuoskaudas?

Greita navigacija