Patirčių dirbtuvės

Tikslai mūsų gyvenime, kaip formuluoti

Pastebėjau, jog yra diskutuojama, reikia tikslų, nereikia tikslų gyvenime. Manau kiekvienas nusprendžia pats sau, ko jam reikia ar nereikia. Aš be tikslų negaliu, nes tuomet jaučiuosi gyvenanti beprasmį gyvenimą ir tikslai, jų kūrimas bei įgyvendinimas mane stipriai motyvuoja. 

Tačiau, dabar parašysiu apie tikslus, tiems, kam jie taip pat patinka, tik sunku juos užsibrėžti bei pasiekti. 

Pamatinė taisyklė norint pasiekti kažko, nesvarbu ko – jūsų tikslas turi būti tarpinis.

 Tai padeda neperdegti proceso eigoje, lengviau priimti norimą objektą ir lengviau to pasiekti. Nesakau, kad tai padarys kelią lengvu – viskas priklauso nuo tikslo dydžio ir užmojų. Tačiau tai tikrai nuima papildomus barjerus, ar tai emocinius, ar tai mąstymo barjerus, sunku pasakyti, kiekvienam skirtingai.

 Tame yra kažkoks metafizinis priedas, o gal būt reikalas slypi pasąmonėje. Daleiskime, kad tai galimai blokuoja ko nors pačio svarbiausio pasiekimą, nes labai ilgas ir tolimas kelias atrodo neįveikiamas, ir todėl jis tiesiog išmetamas iš programos. Faktas tas, kad jei tikslas yra tik etapas kelyje į kažką labai didelio, – pasiekti jo visomis prasmėmis reikia mažiau išteklių. O ne retai, tik toks priėjimas ir yra vienintelis kelias link jo.

 Jei taip vaizdžiai galiu pasakyti, kad nusprendę pėsti nueiti iš Vilniaus iki Kauno, lengviau įveiksite tikslus, kurie atrodys taip: nueisiu iki Grigiškių. Atėję į Grigiškes sau nusistatote tikslą nueiti iki Vievio ir tt. Jaučiasi skirtumas? Kai etapas yra trumpesnis, jis atrodo realus ir tuomet niekas jo neblokuoja. Nors niekas nesako, kad ir iki Grigiškių bus lengva nueiti, tačiau pasitreniravus tikrai įmanoma.

 Kitas dalykas, kai užsibrėžiate kažkokį visai visai esminį ir galutinį tikslą, jis taip pat bus blokuojamas, nes tas blokuotojas supras tai, kaip pabaigą, o juk pabaigos niekam nereikia, galimai protas blokuoja galimybę prieiti pabaigą. 

 Aš galiu savyje įžvelgti tik vieną tikslą, aukščiau kurio nieko nėra, bet iki jo, manau, man dar ne vienas šimtas, (tūkstantis) persikūnijimų. Visa kita, tik maži žingsneliai didžiame kelyje.

 Kas yra butas Vilniaus senamiestyje, jei gali būti pasaulio žmogumi? Kas bestselerio autoriui, populiarus tinklaraštis? Pereinamieji etapai nėra beverčiai, tačiau juos perėjus, neskaitai jų ypatingais. Ir jei ryt mano viena knyga taptų bestseleriu, galėčiau manyti, kas ta viena knyga palyginus su dešimtimis pasaulinio garsumo knygų? O jei ir tą dešimtį pasiekčiau, galėčiau manyti, kad tai tik dulkelė, lyginat su tais neįkainojamais klasikų veikalais, tapusiais nemirtingais. 

 Ne, tai nėra perfekcionizmas. Tai nėra neurotinis noras tapti didingu. Tai tiesiog mąstymo būdas, kuris padeda pasiekti norimų tikslų kelyje, o ne daryti kelią iš norų ir tikslų. ( kas ir yra neurotinis pasireiškimas)

 Tikslas ne tame, kad neurotiškai nusišypsoti, po to, kai pasiekei kažką svarbaus, kitų akyse, o tam, kad kiekviename tiksle, kiekvienoje sferoje, pamatyti jos nereikšmingumą, tuo pačiu nenuvertinat to.

Ir tai tikrai liečia visas gyvenimo sferas, net ir santykius.

 Ką reiškia pagimdyti vaiką, palyginus su menu jį užauginti ir su dar labiau didžiu menu- laiku jį paleisti? Grandinėlę galima vynioti iki begalybės. Iki pagrindinio visų gyvų būtybių žemėje, tikslo

 Tad kaip gi teisingai formuoti tikslus?

  Žmonių, kurie daug dirba yra daug. Tokių kurie gyvena pagal savas taisykles – kur kas mažiau.   Taisyklingas tikslų pristatymas ir korektiškas sudėliojimas savo galvoje – vaidina lemiamą vaidmenį.

 Neįmanoma atvykti į reikiamą vietą, jei koordinatės įvestos klaidingai, kaip stipriai bespaustum greičio pedalą.

 1. Tikslus kurti reikia.

Tai bazinis suvokimas sąmoningų permainų kelyje.

 Taip, jūs galite gyventi be tikslų. Tiesa, tai truputėlį gali būti su potekste, kad jie tiesiog nėra įsisąmoninti. Tačiau pakeisti gyvenimo ir pasukti jį geresne linkme be konkrečių tikslų nepasiseks. Gyventi pagal savo protą be pačio pasirinktų orientyrų, nepasiseks.

 Jeigu nenustatysite kurso pats, jus pradės chaotiškai blaškyti kitų žmonių tikslų vėjai.  Ir tai ką jūs filosofiškai vadinate “plaukti pasroviui”, faktiškai yra tik jūsų viršininko, sutuoktinio, vaiko, galbūt kaimyno ar net žmogaus iš televizoriaus ar interneto, norų ir poreikių realizavimas, kas beje mūsų laikais jau tapo norma ir niekas to nebepastebi. Kai kurie netgi didžiuojasi, sako: aš visą savo gyvenimą atidaviau šitai įmonei, o jie…. Aš dėl jūsų paaukojau savo gyvenimą, o jūs…Manau žinote apie ką aš kalbu? Ar ir jūs norite sulaukę senatvės pasididžiavimui turėti tik tiek? Kad sunkiu darbu ir savo gyvenimo paaukojimu sukrovėte kažkam turtus? OK, Jūsų teisė rinktis.

 Gyvenimo be tikslo nebūna. Kūnas užprogramuotas išgyvenimui, maitinimuisi, dauginimuisi, malonumams. Paleisk jį, ir jis pradės įgyvendinti būtent šį planą, savo galimybių ribose. O dar yra ir svarus socialinis aspektas, reikalaujantis prisitaikymo vienokiam ar kitokiam atitikmens lygmenyje. Nežiūrint, ar tu esi vadybininkas sostinės banke, ar žmogus su dredais kokios nors pietų jūros paplūdimyje. Nes juk kitaip nebūtų visi hipiai taip sinchroniškai panašūs vieni į kitus, kaip ir visi banko vadybininkai.

Galimybė nusistatyti tikslus esančius aukščiau fiziologinių poreikių, skiria žmogų nuo gyvūno. Būtent, pačio pasirinkto orientyro sekimas, o ne tik instinktų, atveria visą pasirinkimų spektrą bei kurso korekcijų galimybes.

 2. Konkretizuokite palikdami vietos spontaniškumui

Tikslas turi būti konkretus, išmatuojamas laike ir adekvatus.

 Jis be ypatingų pastangų turi išsirutulioti iki detalios pastraipos ir lengvai trumpintis iki keleto žodžių. Tai garantuoja jūsų aiškų suvokimą, ko jūs norite ir apsaugo nuo piktą lemenčio “bijokite savo norų” kuris išsirutulioja tik iš savęs nesupratimo.

Konkretizavimas labai svarbus, bet jis turi būti lankstus, paliekantis galimybes variacijoms, neprarandant pačios formos.

 Tikslų formavimas, tai kūryba, o ne amatas. Vazą galima nupiešti panaudojus vieną iš daugelio šablonų, o galima išlieti ją iš savo sielos gelmių trykštančių fontanų, kaip kad tai darė Van Gogas. Tas pats ir su tikslais, kurie formuluoja mūsų gyvenimo audinio raštus.

 Tikslų formulavimo menas, tikslų kurie tavęs neišvargins ir neatims visų jėgų – tai idealiai įtempta styga, tarp konkretumo ir spontaniškumo, be perdėto laisvamaniškumo ir be per daug griežtų rėmų.

3. Pradžioje, tik “trumpi” tikslai

 Nesvarbu kiek jums metų ir koks bagažas ant pečių, jeigu esate kažko naujo pradžioje –  kurkite trumpus, tai yra trumpalaikius tikslus duotajame etape.  

 Startuojant, praktiškai neįmanoma pamatyti realių apimčių ir veiksmų detalių. Fantazuoti apie, “po 3-5 metų”, galima kiek tik norite, tačiau niekas jumis nepatikės, ir pirmoje eilėje jūsų nuosavas protas. Jis gi ir taps pagrindiniu stabdžiu kelyje link tokių tikslų. Pas jį suveikinėja automatinis stabdis, kai šeimininkas užsimano neūkiškai iššvaistyti per didelį energijos kiekį. Jūs galite netgi nesuprasti, kas konkrečiai neišleido į tokią nuostabią jūsų ambicijų kelionę.  

Realiai pasiekiamiems tikslams, reikalingas stiprus ryšys su realybe. Bet koks optimizavimas turi būti paremtas patirtimi būtent toje srityje, kuri glaudžiai siejasi su tikslu. 

Pradžioje, bet kuriuo atveju geriausia nusistatyti trumpalaikius tikslus: porai mėnesių, vėliau pusei metų ir metams. 

 Jūs galite matyti tolyn ir pora metų, ir dešimčiai, bet tai dar nėra tikslai. Planai, svajonės, projekcijos, idėjos. Neįtraukinėkite to į tikslus ir neikite ten, kur nežinote. Per anksti išsikėlus per “ilgą” tikslą, galima persitempti nuo nepakeliamos naštos, ir kas labiausiai tikėtina, pasiklysti savo paties iliuzijose. O išeiti iš neesamo miško labai sunku.

 4. Meistriškumas – tai “ilgi” tikslai

 “Trumpi” tikslai, tai svarbus etapas, bet be perėjimo į “ilgus” tikslus neįgysite meistriškumo. O jis ir susiveda į sugebėjimą žaisti ilgą, sunkiasvorį žaidimą, su dideliu kiekiu tarpinių etapų, kiekvieną kartą pereinant į naują, vieno ar kito gebėjimo valdymo lygmenį. 

 Yra toks kraštutinumas mestis į ilgalaikį plaukiojimą ankščiau laiko, tačiau labiau paplitusi istorija – “gyventi trumpai”: neplanuoti ilgiau nei metams, nežiūrėti į priekį, ar tiesiog žvalgytis neturint jokių rimtų ketinimų.

 Tokį priėjimą dažnai lydi pasąmoningas stebuklo laukimas, maždaug, kažkaip visa tai savaime susidėlios, atsitiks, išsipildys. Stebuklingoji Visata padės.

 Kažkas tikriausiai savaime ir susidėlios, kažkur tai ir Visata greičiausiai padės, tačiau kiekvienas turime aiškiai suvokti, meistriškumas niekada neatsitinka, jis tik uždirbamas ilgalaikiu jėgų ir dėmesio fiksavimu pasirinktoje temoje ir kryptyje. O be tikslingumo tai neįmanoma. Ir tai liečia, kaip profesinį meistriškumą, taip ir meistriškumą sąmoningame gyvenime, nustatant savo taisykles.

 Atsitiktinai galima tik kažką gauti, bet išvystyti ir išsaugoti neišeis.

 Taigi, po pirmojo etapo, įėjimo į procesą, turi sekti ilgalaikiai tikslai, 5, 10, 15 ir daugiau metų. Tai priklauso nuo jūsų einamosios energetinės galimybės aprėpti tikslą. Kuo ilgiau esate kelyje, tuo daugiau jums duota aprėpti.

 Tai ganėtinai nedrąsu, planuoti taip toli į priekį. Būtent planuoti! Ne svajoti, ne įsivaizduoti, ne fantazuoti, o skirti energiją konkretaus kelio, einančio konkrečia kryptimi, tiesimui. Įlieti save į tam tikrą ateities formą. Reikalas tas, kad toks priėjimas gali labai rimtai nuvesti ne ten, jei apsirikai su kursu. O su pasistatyta magistrale, iš savų fizinių ir dvasinių pastangų, teks kažkaip tai dar ir gyventi, jei staiga eiti ta linkme daugiau nebesinorės. Visa tai sunku bus išvalyti iš gyvenimo, jei staiga teks keisti kryptį.

 Būtent dėl to, dauguma gyvena “trumpomis distancijomis”, apsidraudinėdami, kas ir neleidžia jiems pereiti į aukštesnį lygmenį ir kardinaliai kažką pakeisti. Iš čia ir gyvenimas chroniškoje seklumoje, net ir turint labai stiprų norą ir pokyčių poreikį.

 5. Bet kuris tikslas turi būti tarpinis

Ir tame visa druska.

“Pagrindinio”, “svarbiausio”  ir “pamatinio” tikslo problema liečia taip vadinamus “didžiuosius” ir” ilguosius” asmeninius projektus. Niekas neskaito savo “ numesti svorio” ar “ nusipirkti automobilį” ypatingai svarbiu gyvenimo orientyru, tačiau nekilnojamo turto, biznio, šeimos sukūrimo, didelių pinigų, vaikų klausimai, dažnai pastatomi ant pjedestalų, tokiu būdu ilginant kelius link jų, o dažnai ir išvis nutolinant nuo jų realizavimo lauko.

 Tarp kitko, tokių “pagrindinių svajonių”  įgyvendinimas, gali turėti skaudžių pasekmių, kas pasireikštų išsekimu ir vidinio tonuso praradimu. Jeigu žmogus ilgą laiką maitinosi savo idealo siekimo energija, ir tiesiog pavertė savo norą kelione – jo kelias nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje. Prasideda laipsniškas ir tuo pavojingas, vidinės ugnies gesimas.

 Be to, jūs galite nevadinti savo siekių tikslais, nerašyti jų ant popieriaus, nekonkretizuoti, galite manyti, kad tikslų jūs neturite, . Bet vieno tvirto noro, pastiprinto žiupsneliu geismo užtenka, kad jūsų viduje apsigyventų “esminis viso gyvenimo tikslas” nors ir be atitinkamos etiketės.

 Mes savo viduje kultivuojame pakankamai mažas istorijas, suspausdami savo gyvenimus iki krepšelio su produktais, o vėliau stebimės įvykių stoka. Bet čia jau kitas klausimas, apie vaizdo platumą, o dabar apie tikslus.

 Keldami bet kokius tikslus, ypač tai aktualu esant “dideliems” ir “ilgiems” tikslams, visuomet reikia suvokti savo sekantį etapą. Ne fantazuojant, ne pasitelkiant vaizduotę, bet jau po truputį matant kontūrus kito, dar didesnio tikslo. Kol kas tai gali būti tik štrichai, net tai dar nėra planas su konkrečiu scenarijumi, ne “ilgas” tikslas, bet jau ir ne svajonė neapibrėžtame pavidale. Taip atsiranda ryšys su sekančiu etapu, ir jūs žinote, kad tai kur dabar einate, tai visai ne pabaiga, kaip toli tai bebūtų.

 Procese reikia fokusuotis tik į tikslą, nesiblaškant, bet žinant šį ryšį. To pakanka. Jis sudaro kelią, prasitęsiantį kur kas toliau, nei jūsų einamieji įveikiami ketinimai.

 Suplanuokite savo patį maksimumą, realų maksimumą šiai dienai, ir paklauskite savęs, o kas toliau? Tai linksma, jei esate pakankamai stiprūs (patyrę) savo planavime ir sugebate atskirti rimtus ketinimus nuo lengvabūdiškos vaizduotės.

 Norint, tai padeda pažvelgti ir už savo nuosavo gyvenimo ribų ir sumažinti net pačią gigantiškiausią svajonę, čia, šiandienoje. O pulti žaislinę tvirtovę, kur kas lengviau nei tikrą. Ir pirmajame variante, tai ir darosi žaidžiant, kaip kad antrajame, galima ir gyvybę prarasti. O ir ne kiekviena galva leis savo žmogų į realią grėsmę, net jei ji susideda vien tik iš per didelių energijos išeikvojimų.

Luka de Luna

 ……………………………………………………………………………

aloe_vera_plantacijos-fb

Share on Facebook78Tweet about this on Twitter0Share on Google+0Email this to someone
Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

Nėra komentarų

Palikite komentarą

Palaukite...

Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.