Dabar daug kas yra kažkuo nepatenkinti, problemų šaltinį mato kituose žmonėse, atsitiktinai susidariusiose situacijose ir pan., nuolat ką nors kritikuoja, o tai dar labiau pablogina jų likimą. Ir kuo daugiau „emocinio intensyvumo“ tokie žmonės įkrauna į savo mintis ir kalbą, tuo daugiau sukuria savęs naikinimo energijos. Tačiau ar tokių žmonių buvimas suteikia mums teisę į šį pasaulį įnešti agresiją?
Kita vertus, kuo žmogus labiau dvasiškai išsivystęs, tuo daugiau iš jo kyla dėkingumas. Mat jis supranta, kad savo vidine nuotaika kuria įvairias situacijas ir pritraukia tam tikrus žmones. Jis supranta, kad viskas, kas jam vyksta šiame pasaulyje, yra skirta tik jo aukščiausiam gėriui – sąmonės apvalymui ir meilės Dievui ugdymui. Ir apskritai vienas iš dvasiškai pažengusio žmogaus rodiklių yra tai, kad jis nekelia pretenzijų, kritikos, o tik rodo dėkingumą ir atleidimą.
Būna, kad žmogus išgirsta, kad jo sieloje daug agresijos, tačiau rekomendacijų negirdi. Priešingai, jis tvirtina: „Ką, kiti geresni?“.
