Mano patirtis

Apie laisvę

Šiandien aš noriu parašyti apie laisvę. Laisvę, kurios daug ir įvairių formų esu patyrusi, ir dar tikiuosi patirti savo gyvenime.

Ši tema man kaip medus, nes visą savo gyvenimą laisvė man buvo ir yra prioritetas.

Vieni svajoja apie turtus, kiti apie meilę, treti apie anūkus, o aš visuomet svajoju tik apie laisvę. Kai galvoju norus, man nesunku, net kol krinta kometa rudens danguje, nes aš visuomet žinau ko noriu. Laisvės.

Laisvė visuomet kainuoja

Teko patirti daug išsilaisvinimų ir žinau jų skonį. Laisvė niekada nesiduoda lengvai ar už dyką. Laisvė visuomet kainuoja. Tačiau, mano manymu, bet kokia jos kaina yra per maža.

Jau nuo pat mažens aš ieškojau laisvės, kai pabėgdavau iš vaikų darželio ir eidavau pažaisti į tą kiemą, kur daugiausiai supynių. Manęs ieškodavo, surasdavo, bardavo, mušdavo, bet tuomet aš dar labiau užsinorėdavau laisvės. Svajodavau, kaip gyvenčiau sau viena ir niekas man nenurodinėtų. Visada išsikovodavau laisvę nevalgyti to, ko nenoriu, neiti namo iš kiemo laiku ir žaisti ne su gražuolėmis lėlėmis, o su savo pačios pasigamintomis raganomis. Mano tėvai visada buvo manimi nepatenkinti, nes sutramdyti tos laisvės manyje jiems niekaip nesisekė.

Vėliau buvo mokykla. Man nepasisekė gimti laisvoje Lietuvoje, mokyklą baigiau taip pat dar prie sovietų, todėl tas laisvės troškulys buvo sunkiai suvaldomas ir nelabai aišku, iš kur atsiradęs. Mano tėvai niekuomet neburnojo prieš valdžią ir nerodė jokių panašių apraiškų, tad visuomet stebėjosi, iš kur pas mane visa tai?

Visi gimsta laisvi

Manau, poreikis pačiai rinktis yra įgimtas. Visi žmonės yra laisvi, jie gimsta laisvi ir tik vėliau sužino, kad jų laisvę kažkas gali iš jų atimti. Vieni su tuo susitaiko, kiti net nepatyrę jos skonio dėl to apie ją net negalvoja, o treti, tokie kaip aš, matyt, paragavo laisvės skonio su pienu tos karvės, kuri ganėsi pakelėje ir valgė žolę, matė laisvai keliaujančius po pasaulį žmones.

Paauglystėje šis laisvės poreikis išsikerojo taip stipriai, kad tėvai tiesiog nuleido rankas ir nustojo manimi domėtis. Aš lankiau tik tas pamokas, kurios man buvo įdomios, aš rengiausi ne uniformą, kas buvo privaloma, o juodą močiutės suknelę iki žemės, aš nešiojau skiauterę ant galvos, nes buvau tikra pankė. Mano tėvus tąsė visokie KGB’istai ir gąsdino susidorojimu, jei nesusitvarkys su savo vaiku. Mokykloje aš dažniau sėdėjau ant kilimėlio pas kažkokią komunistę, kuri man bandė įdiegti baimės jausmą apeliuodama į kalėjimą, tėvų išmetimą iš darbo ir kitokius siaubus. Garantavo man, kad jei taip ir toliau elgsiuosi, atsidursiu tarp valkatų ir narkomanų. Tačiau manyje tai tik dar labiau kurstė laisvės poreikį.

Dar nelabai pati suvokdama, kas ta laisvė, jau stojau į kovotojų už Lietuvos laisvę gretas ir sudalyvavau pirmojoje demonstracijoje, kuri baigėsi tuo, kad kareiviai su skydais ir guminėmis lazdomis mus išvaikė. Bet aš jaučiausi labai gerai. Nešiojau ant kaklo pasikabinusi monetą su Vyčiu, ant baltų sportbačių nusipiešusi Gedimino stulpus, ir ne kartą buvau nuvežta į kažkokius tardymo izoliatorius, kur turėjau kažką prisipažinti. Gyvenimas buvo pilnas kovų už laisvę, apie kurią net negalėjau įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.

Atrasti laisvę

Ir štai šiandien aš turiu tą laisvę: galiu gyventi kur tik noriu, keliauti, bendrauti, rengtis ir kirptis kaip noriu, tačiau man to visai negana.

Vos išbandžiusi ofisinį darbą iškarto supratau, kad noriu laisvės ir čia. Man nepatiko, kad turiu dirbti pagal kažkieno nustatytą laiką ir tvarką, ir iškarto pradėjau ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš apribojančių kabinetų ir viršininkų. Kai pasiekiau ir tai, pradėjau kovoti už laisvę santykiuos, kuriuose partneriai yra lygiaverčiai ir gali laisvai reikštis savo pomėgiuose ir poreikiuose. Man visuomet reikėjo sakyti tai, ką galvoju, ir atstovėti savo nuomonę, nes kitaip galėjo nukentėti taip sunkiai išsaugota mano vidinė laisvė. 

Ir žinote, tos laisvės paieškos, jos niekuomet nepasibaigs, nes atradusi vienas laisves, pradedu ieškoti kitų. Kai patiri laisvę pasakyti kitiems, ką galvoji, norisi laisvės pasakyti tai ir sau – pasakyti sau, kad esi neteisi, kad elgiesi nemandagiai ar per mažai stengiesi. Lygiai taip pat reikia atrasti laisvę kurti taip, kaip labiausiai patinka man, nesistengiant kažkam įtikti, o kur dar laisvė mylėti save, save tokią, kokia esu, su visais savo grožiais. Aš kiekvieną dieną savo mintyse dėkoju už laisvę ir prašau laisvės. Nes nieko nėra brangesnio, bent jau man.

Noriu tuo paskyti, kad laisvės bijoti nereikia, už ją reikia kovoti ir būti atsakingais. Tiesiog reikia būti atsakingais už tai, ką vėliau su ta laisve darysi. Reikia stengtis turėti laisvę pačiam spręsti ir pačiam rinktis, o dar reikia turėti drąsos. Nes be drąsos nebus ir laisvės, viskas, kas yra laisva ir yra drąsu. 

Aš niekuo neišsiskiriu iš kitų, bet man nebaisu daryti tai, ką aš noriu daryti. Ir ne tik nebaisu, tai tiesiog nuostabu. Tai pats nuostabiausias dalykas gyvenime – niekam nepataikauti, nesižeminti ir jaustis laisva, išdidžia asmenybe.

Taigi, saugokime savo laisvę ir niekam jos neatiduokime.

Su meile, Luka de Luna

aloe-vera-internetu

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

8 Komentarai

  • Reply
    Lija
    vasario 16, 2017 at 10:27 am

    Gyvenimas su kažkuo, man visada laisvės praradimas. Vistiek turi derintis, rasti kompromisų. Kaip čia su laisve?

  • mm
    Reply
    Luka de Luna
    vasario 16, 2017 at 10:44 am

    Žmonės yra socialiai priklausomi nuo kitų žmonių, mes niekaip neišgyventume be santykių su kitais žmonėmis, ar tai būtų asmeniniai ar darbiniai ar kitokie santykiai. Tą įsisavinus tampa lengviau suvokti, kad laisvės neprarandi, o tik pasirenki kažko atsisakyti, tam, kad kažką gauti, ar tam, kad kažką padaryti laimingu. Laisvė rinktis niekur nedingsta, laisvė apsispręsti irgi lieka. Kompromisai taip pat laisvas pasirinkimas. Nelaisvė, tai pasidavimas despotizmui, nusižeminimas, tarnavimas kitų užgaidoms ir negalėjimas apsiginti. Tačiau iš tokios būsenos mes visi laisvi išsivaduoti, tik reikia noro ir dažnai kitų žmonių pagalbos, ką mes taip pat patys laisva valia renkamės arba ne. Aišku aš nekalbu apie nusikalstamą laisvės apribojimą, tokie atvejai žinoma yra jau kita kalba.

  • Reply
    Kristina
    vasario 17, 2017 at 7:37 am

    Iš pirmų teksto eilučių prisiminiau savo vaikystę, panašius potyrius ir tą` laisvės jausmą, kad nestipriai tėvai ribojo mano tyrinėjimas, plavinėjimus po namų apylinkes ir ilga kelione pareit iš mokyklos. Kad ir kaip laisvai,savarankiškai leido augt, laisvę apribodavo kitokiais būdais, kurie atsiliepia iki šiol, praėjus vos ne 30 metų.. Kažkaip sunku išsivaduot. Ypač kai įsisuki į namų rutiną su vaikais, tampi priklausoma nuo kelių situacijų. Atrodo, esi lyg ir suaugęs žmogus, bet primetant iš šalies kitų “pastatytas” ale gyvenimo taisykles, esi kone priverstas aukot savo laisvę. Ir visai aš to nenoriu,o išsivaduot kaip nelengva.. kaip kad iš vaikystės, atrodo, mama pašauks, neleis ir nieko tu nepakeisi…

  • mm
    Reply
    Luka de Luna
    vasario 17, 2017 at 8:08 am

    Kristina, kaip gerai žinau iš vaikystės atėjusių ir giliai į pasąmonę įsiskverbusių “autoritetų” įtaką. Mane jie taip pat persekioja kiekvieną dieną, ir tai irgi yra vienas iš mano didžiausių troškimų, pagaliau atgauti laisvę nuo tų psiaudo saugotojų.

  • Reply
    nesvarbu
    vasario 17, 2017 at 8:51 am

    Man Labai norisi laisvės, bet kadangi esu su fizine negalia ir reikia kitų žmonių fizinės pagalbos,esu nuo jų priklausomas ir tada jiems labai lengva šantažuoti manipuliuoti ir psichologiškai terorizuoti….ir tada gyvenimas tampa nebe mielas

  • Reply
    Auguste
    balandžio 11, 2017 at 4:59 pm

    Super! Labai įkvepiantis straipsnis, tikras ir nuoširdus:) Linkiu ir toliau kovoto dėl savo laisvės ir būti savimi!

  • Reply
    Loreta
    balandžio 18, 2017 at 6:36 am

    Taip artima! Kai reikia atsakyti į klausimą ką noriu sukurti, visada pirmas atsakymas būna – Laisvę. Pilni užrašai … Kažkur girdėjau, kad kuo žmogus labiau nelaisvas, tuo jis turi didesnę galimybę sukurti didelę laisvę. Čia reikia vidinio patyrimo, kad suvoktum. Kai labai labai skauda, nebeturi pasirinkimo, tik ieškoti “vaistų” sielai. Ir tada atrandi, kad pasirodo, gali būti labai ir labai drąsi.

  • Reply
    Neringa
    vasario 26, 2018 at 2:17 pm

    Piktnaudžiaut irgi nereik laisve, o tai labai madinga

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.