Mano patirtis

Apie laisvę

laisvė

Šiandien aš noriu parašyti apie laisvę. Laisvę, kurios daug ir įvairių formų esu patyrusi, ir dar tikiuosi patirti savo gyvenime. Ši tema man kaip medus, nes visą savo gyvenimą laisvė man buvo ir yra prioritetas.

Vieni svajoja apie turtus, kiti apie meilę, treti apie anūkus, o aš visuomet svajoju tik apie laisvę. Kai galvoju norus, man nesunku, net kol krinta kometa rudens danguje, nes aš visuomet žinau ko noriu. Laisvės.

Laisvė visuomet kainuoja

Teko patirti daug išsilaisvinimų ir žinau jų skonį. Laisvė niekada nesiduoda lengvai ar už dyką. Laisvė visuomet kainuoja. Tik, mano manymu, bet kokia jos kaina yra per maža.

Jau nuo pat mažens aš ieškojau laisvės, kai pabėgdavau iš vaikų darželio ir eidavau pažaisti į tą kiemą, kur daugiausia supynių. Manęs ieškodavo, surasdavo, bardavo, mušdavo, bet tuomet aš dar labiau užsinorėdavau laisvės. Svajodavau, kaip gyvenčiau sau viena ir niekas man nenurodinėtų. Visada išsikovodavau laisvę nevalgyti to, ko nenoriu, neiti namo iš kiemo laiku ir žaisti ne su gražuolėmis lėlėmis, o su savo pačios pasigamintomis raganomis. Mano tėvai visada buvo manimi nepatenkinti, nes sutramdyti tos laisvės manyje jiems niekaip nesisekė.

Vėliau – mokykla. Man nepasisekė gimti laisvoje Lietuvoje, mokyklą baigiau taip pat dar prie sovietų, todėl tas laisvės troškulys buvo sunkiai suvaldomas ir nelabai aišku, iš kur atsiradęs. Mano tėvai niekuomet neburnojo prieš valdžią ir nerodė jokių panašių apraiškų, tad visuomet stebėjosi, iš kur pas mane visa tai?

Visi gimsta laisvi

Manau, poreikis pačiai rinktis yra įgimtas. Visi žmonės yra laisvi, jie gimsta laisvi ir tik vėliau sužino, kad jų laisvę kažkas gali iš jų atimti. Vieni su tuo susitaiko, kiti net nepatyrę jos skonio dėl to apie ją net negalvoja, o treti, tokie kaip aš, matyt, paragavo laisvės skonio su pienu tos karvės, kuri ganėsi pakelėje ir valgė žolę, matė laisvai keliaujančius po pasaulį žmones.

Paauglystėje šis laisvės poreikis išsikerojo taip stipriai, kad tėvai tiesiog nuleido rankas ir nustojo manimi domėtis. Aš lankiau tik tas pamokas, kurios man buvo įdomios, aš rengiausi ne uniformą, kas buvo privaloma, o juodą močiutės suknelę iki žemės, aš nešiojau skiauterę ant galvos, nes buvau tikra pankė. Mano tėvus tąsė visokie KGB’istai ir gąsdino susidorojimu, jei nesusitvarkys su savo vaiku. Mokykloje aš dažniau sėdėjau ant kilimėlio pas kažkokią komunistę, kuri man bandė įdiegti baimės jausmą apeliuodama į kalėjimą, tėvų išmetimą iš darbo ir kitokius siaubus. Garantavo man, kad jei taip ir toliau elgsiuosi, atsidursiu tarp valkatų ir narkomanų. Tačiau manyje tai tik dar labiau kurstė laisvės poreikį.

Dar nelabai pati suvokdama, kas ta laisvė, jau stojau į kovotojų už Lietuvos laisvę gretas ir sudalyvavau pirmojoje demonstracijoje, kuri baigėsi tuo, kad kareiviai su skydais ir guminėmis lazdomis mus išvaikė. Bet aš jaučiausi labai gerai. Nešiojau ant kaklo pasikabinusi monetą su Vyčiu, ant baltų sportbačių nusipiešusi Gedimino stulpus, ir ne kartą buvau nuvežta į kažkokius tardymo izoliatorius, kur turėjau kažką prisipažinti. Gyvenimas buvo pilnas kovų už laisvę, apie kurią net negalėjau įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.

Atrasti laisvę

Ir štai šiandien aš turiu tą laisvę: galiu gyventi kur tik noriu, keliauti, bendrauti, rengtis ir kirptis, kaip noriu, tačiau man to visai negana.

Vos išbandžiusi ofisinį darbą iškart supratau, kad noriu laisvės ir čia. Man nepatiko, kad turiu dirbti pagal kažkieno nustatytą laiką ir tvarką, tad iš karto pradėjau ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš apribojančių kabinetų ir viršininkų. Kai pasiekiau ir tai, pradėjau kovoti už laisvę santykiuose, kuriuose partneriai yra lygiaverčiai ir gali laisvai reikštis savo pomėgiuose ir poreikiuose. Man visuomet reikėjo sakyti tai, ką galvoju, ir atstovėti savo nuomonę, nes kitaip galėjo nukentėti taip sunkiai išsaugota mano vidinė laisvė. 

Ir žinote, tos laisvės paieškos niekuomet nepasibaigs, nes atradusi vienas laisves, pradedu ieškoti kitų. Kai patiri laisvę pasakyti kitiems, ką galvoji, norisi laisvės pasakyti tai ir sau – pasakyti sau, kad esi neteisi, kad elgiesi nemandagiai ar per mažai stengiesi. Lygiai taip pat reikia atrasti laisvę kurti taip, kaip labiausiai patinka man, nesistengiant kažkam įtikti, o kur dar laisvė mylėti save, save tokią, kokia esu, su visais savo grožiais. Aš kiekvieną dieną savo mintyse dėkoju už laisvę ir prašau laisvės. Nes nieko nėra brangesnio, bent jau man.

Noriu tuo paskyti, kad laisvės bijoti nereikia, už ją reikia kovoti ir būti atsakingais. Tiesiog reikia būti atsakingais už tai, ką vėliau su ta laisve darysi. Reikia stengtis turėti laisvę pačiam spręsti ir pačiam rinktis, o dar reikia turėti drąsos. Nes be drąsos nebus ir laisvės, viskas, kas yra laisva ir yra drąsu. 

Aš niekuo neišsiskiriu iš kitų, bet man nebaisu daryti tai, ką aš noriu daryti. Ir ne tik nebaisu, tai tiesiog nuostabu. Tai pats nuostabiausias dalykas gyvenime – niekam nepataikauti, nesižeminti ir jaustis laisva, išdidžia asmenybe.

Taigi, saugokime savo laisvę ir niekam jos neatiduokime.

Su meile, Luka de Luna

 

kosmetika internetu

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

Nėra komentarų

Palikite komentarą

Palaukite...

Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.