Rekomenduojama perskaityti kartą per metus ir dažniau.
Išeikite laiku.
Namo, net jei ten niekas jūsų nelaukia, iš ypač gero vakarėlio, iš svečių be „kad kelelis nedulkėtų“, iš netoleruotinų ryšių ir blogų įpročių. Iš depresijos ir niūrių minčių, iš sunkių prisiminimų, iš prastų santykių, nuo žmonių, kurie jus griauna, ar nuo žmogaus, kuris šalia.
Duokite jam ir sau šansą atrasti tą (o gal ir atrasti save), su kuo bus geriau, komfortiškiau, ramiau tokioje formoje, kokioje reikia kiekvienam iš jūsų. Jei dėl kažkokių priežasčių nebesugebate to duoti vienas kitam, tai neatimkite vienas iš kito galimybės ir vilties atrasti tai kituose santykiuose ar savyje.
Negailėkite, neatiminėkite tiek iš kitų tiek iš savęs galimybių būti laimingais. Kiekvienas mūsų esame savame evoliucijos etape, judame savo ritmu, transliuojame savo dažniuose, vibruojame savose bangose ir gauname savo patirtis.
Ir jei su kuo nors įėjote į rezonansą, jūs suradote vienas kitą ir šokate vieną šokį. Bet jei – į užsitęsusį disonansą, tai pasiimkite būtiną patirtį, pasirašykite po ja, padėkokite. Ir išeikite laiku.
Nebandykite iš naujo užvesti to seno variklio, kuris galų gale sutraiškys jus sunkiu aplinkybių svoriu būtent tada, kai privalėsite priimti reikšmingus sprendimus kur kas prastesnėmis ir nepalankiomis sąlygomis. Kur teks bandyti praslysti tarp smagračių – labai paviršutiniškų, bet skaudžiai žeidžiančių „visuomeninių“ išvedžiojimų, kuriems vis vien jūsų tikrieji, skaidrūs ir gyvenimiški motyvai, jūsų kantrybės ribos ar varginantys jūsų bandymai kažką „išsaugoti“ ar ką nors „išgelbėti“.
Išeikite laiku, nepalikdami gilių randų savo gyvenimo kūne, neužkrėskite savo sielos visaėdžiu kaltės virusu – jausmu, kuris neįtikėtinai stengiasi atskirti jus nuo jūsų vienintelio gyvenimo ir nuo savasties. Išeikite laiku ir nebedeginkite piešinių ant jautrios jūsų likimo odos. Ir nesisavinkite svetimos odos.
Vertinkite savo gyvenimą labiau, nei jūsų gyvenimą vertina kiti. Išeikite laiku, jei kas nors savo gyvenimą iškelia aukščiau jūsiškio, nes visų pirma, jūs esate atsakingas už savąjį gyvenimą ir tik po to už kažkieno kito. Niekas neatėjo į šį pasaulį tik gultis ant aukojimo altoriaus, ir gyvenimas žmogui duotas ne tam, kad aukotume didingas aukas – patį gyvenimą ir gebėjimą mylėti.
Nesunku save prarasti, nesunku save ištirpinti kitame, kažkieno kito gyvenime, kažkieno kito pasaulyje, kažkieno kito realybėje. Nesunku netgi šito reikalauti ir norėti.
Sunku save atrasti. Tik mes patys galime nustatyti ir keisti savęs išnaudojimo ribas. Veltui aukodami save kitiems, per daug dalyvaudami kažkieno kito gyvenime, automatiškai atimate iš savęs ir nebeužtenkate kažko sau. Tada nepastebite, kad kažkam kitam jūsų iš tikro reikia. Be to. Leisdami save išnaudoti kitiems, kažkurioje svarbioje savo gyvenimo atkarpoje patys pritrūksite visai trupučio – būtent tų tuščiai iššvaistytų jėgų dėl kito.
Bet kokie santykiai yra vaisingi tik tada, kai juose vyksta abipusis dalinimasis, bendradarbiavimas, atsidavimas. Tai – poros šokis. Bet jei pradėjote vienas kitam mindyti kojas iki skausmo ar net kraujo, reikia tai užbaigti ir išsigydžius žaizdas pradėti naują gražų šokį, greičiausiai, jau su nauju partneriu. Ir taip bet kuriuose santykiuose – partnerių, šeimos, draugų ar darbo.
Mokykitės laiku išeiti tiek nuo viduje susidariusios situacijos, tiek ir nuo pačių situacijų ir aplinkybių savo gyvenime. Jūs visada jaučiate, kada ateina šis momentas – pasitikėkite savimi, neįtikinėkite savęs, neapsigaudinėkite ir neapgaudinėkite kitų.
Nėra blogų žmonių, kad ir kaip stipriai mums besinorėtų dėl šio fakto ginčytis.
Yra tik žmonės, kurie skiriasi nuo mūsų. Juolab, kad šio švento reikalo sakraliu pavadinimu „gyvenimas“ tikrasis tikslas mums nėra žinomas. Bet juo užpildyta absoliučiai viskas, kaip viduje, taip ir išorėje, aukščiau mūsų suvokimo ir jo rėmuose, gyva ir materialu. Ir nėra kitokios atsakomybės, kaip tik prieš save patį ir prieš vienas kitą. Bet pirmiausia ir svarbiausia – prieš save.
Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, kas vyksta aplink mus ir tolimose Galapagų salose Ekvadore, vyksta mums leidus. Mes leidome savo gyvenimui būti tokiu, koks jis yra, mes paleidome šį permainų laiką veikti, mes nuėmėm tą stabdį nuo spiralės, kuri išsitiesino su visa jėga ir dabar daužosi chaotiškose konvulsijose laisvame kritime. Mes leidome pilkiems atspalviams dominuoti mūsų gyvenime, mes leidome sau visko bijoti, mes leidome sau tapti autsaideriais savo pačių gyvenimuose.
Apsidairykite, gal jau atėjo laikas visa tai palikti. Labai sunku mesti viską, kas atgyveno. Išeiti sunku, bet išeiti laiku yra labai svarbu. Sirpkite savo viduje tiek kiek, jums reikia, bet išeikite laiku.
Laiku išeikite nuo kitų žmonių nuomonės ir išvedžiojimų, atsukite savo žvilgsnį į save. Kur yra jūsų atsvaros taškas? Juk tik jo pagalba galite apversti pasaulį. Neieškokite jo kituose, kitame, kitoje. Išduosiu paslaptį – ten jo nėra. Kaip ir laimės, kurios jūs ieškote, nėra kitame, jei jos nėra jumyse.
Laiku išeikite nuo įpirštų iliuzijų ir įskiepytų baimių, bet tęskite siekius, nenustokite svajoti ir bandyti. Nebijokite suklysti, nes tik tai įrodo, kad jūs tikrai bandėte. Nebijokite kitų žmonių nuomonės, jūs jos vis tiek tiksliai nenuspėsite, kol nepadarysite to, ką sumanėte. Net jei ir pavyks nuspėti, baimė bus beprasmė. Bet jūs turėsite galimybę laiku išeiti. Būtent išeiti ir judėti į priekį.
Suprantame, kad mes kažko neturime, kažko, ko mums norėtųsi, kad mums kažko nedavė, o mes laukėme. Bet mes niekada nesusimąstome, nuo ko mus apsaugojo neduodami kažko taip norimo šiuo metu.
Tiesa paprasta – viskas ateina laiku, net stebuklai. Todėl išeikite laiku, nieko neužlaikykite. Jei jūs užsilaikote, gyvenimo scenarijus jau perrašomas ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms.
…………………………………………………………
