Senovėje žmonės tikėjo, kad visas mus supantis pasaulis yra gyvas. Jie lenkėsi ežerų, akmenų, medžių dvasioms, taip pat dieviškomis savybėmis apdalindavo ir įvairius daiktus – buities ir darbo ar medžioklės įrankius. Mūsų laikais į tai žiūrima kaip į atgyvenusius prietarus. O gal be reikalo? Kartais atrodo, kad visgi negyvi daiktai gali puikiausiai gyventi savo gyvenimus šalia mūsų. O kas, jei iš tiesų daiktai turi savo sielas? Ir jeigu jie staiga atsisako su mumis draugauti, tai gal ne šiaip sau? Tam, kad išvengtume netikėtų kuriozinių situacijų, gal mums reikia išmokti susikalbėti su savo daiktais? Na bent jau taip siūlo parapsichologai.
Viskas, kas gali sugesti – sugenda
Visi išgyvenome tokių dienų, kai, regis, viskas krenta iš rankų. „Na ir nesėkminga diena“ – galvojame mes, – “per pusryčius sudaužiau mylimiausią puodelį, automobilis neužsivedė, darbe kompiuteris visą laiką strigo, o vakare dar ir maišytuvas vonioje sulūžo”.
Mums nė į galvą neateina, kad tokių nemalonumų serija visai ne atsitiktinumas, o tiesiog į mūsų gyvenimą įsikišo iracionaliosios jėgos.
Nesėkmes taip pat galima pateisini horoskopais – diena nevykusi, tokia ir turėjo būti, nesiseka ir viskas. Tačiau ar tikrai viską galime nurašyti dangaus kūnų judėjimui?
