Minčių dirbtuvės Patirčių dirbtuvės

Iš kur kyla pretenzijos?

pretenzijos

Pretenzijos. Jau pats žodis skamba kaip uodo dūzgimas palei ausį.

Kalba, aišku, eina apie mus pačius ir mūsų pretenzijas aplinkai ir aplinkiniams, valdžiai, darbdaviams ir dar velniai žino kam.

Kodėl kyla pretenzijos?

Susidūriau štai su kokiomis dažnomis situacijomis savo gyvenime ir ypač darbe. Kuo mažiau pats žmogus deda savo pastangų, tuo jis turi daugiau pretenzijų.

Štai jums pavydžiai:

Sėdi chroniukų kompanija patvoryje, prie parduotuvės. Nesistebėkite, tyrimo dėlei, aš kartais prieinu juos pakalbinu, duodu kokį eurą ar šiaip pasilabinu. Jie paprastai nebūna piktybiniai ir kažko paklausus pradeda labai aktyviai reikšti savo mintis. Jie iš mano tirtų grupių visgi pretenzijų turi daugiausiai. Viskas, ko paklausi, visada turi labai aiškų atsakymą “kodėl” ir svarbiausia – “dėl kieno kaltės” taip yra. Tačiau, pastebėkime, kad visgi savo kaltės jie niekuomet neįvardija. Kartais paerzindama paklausiu “tai gal pats kaltas?” Uj, iš karto audringa reakcija ir dar daugiau pretenzijų jau ir mano adresu. Pavyzdžiui, tokia pretenzija – “tu ką čia aiškini, gerai tau, kai tu va kokia visa švarutė gražutė, bemaž koks vyras turtingas tau viską duoda, o man iš kur gauti?”

Kitas pavyzdys:

Vienoje įmonėje padedu pardavėjų mokymuose, būna, tenka pakonsultuoti. Ir visuomet atsiranda keletas tokių, kurios turi ypatingai daug pretenzijų dėl atlyginimo, darbo grafikų ir visokių kitokių darbinių dalykų. Vėliau, kai pradedu dirbti asmeniškai, lankausi darbo vietoje ir stebiu, matau, kad dauguma tų, kurios pretenzijas reiškia ant kiekvieno kampo, visgi yra beveik neraštingos, sugeba rašydamos žodį “penkiasdešimt” padaryti 3 rašybos klaidas. Pasiteisinimas? “Aš ne lietuvė, nemoku”. Sakau “aš tavo vietoje paprašyčiau to, kuris moka, kad surašytų ant lapelio ir kiekvieną kartą rašydama pasitikrinčiau, skaičių ne tiek jau daug, galima juos susirašyti”. Ne, tada atsiranda pasiteisinimai, kaip “nėra laiko čia visokiems tikrinimams, darbo ir taip per daug”. Patikslinu, kalba eina ne apie kasininkes prekybos centre, o apie prabangesnių prekių parduotuves, kur eilės tikrai niekada nesidriekia.

Tos gi kitos, kurios niekam pretenzijų nereiškė, patenkintos, pasitempusios, procentai už pardavimus nemaži, kyla karjeros laiptais ir šypsosi.

Tai kuo gi skiriasi vieni nuo kitų šie žmonės?

Atsakymas paprastas – kuo daugiau įsitikinimų, požiūrio taškų, vertybių, dogmų, nuostatų ir panašių dalykų turi žmogus, tuo siauriau jis mato situaciją. Kuo žmogus daugiau atveria tas ribas ir įsileidžia daugiau laivės į savo sąmonę, pradeda suprasti, jog visgi daug dalykų, o dažniausiai beveik viskas gyvenime priklauso tik nuo jo paties ir jo pasirinkimo būti atsakingu už savo pasirinkimus.

Štai žmonės reiškia pretenzijas valdžiai, kurią patys išsirinko. Vieni ėjo už ją balsuoti, o kiti išvis nėjo balsuoti tokiu būdu irgi prisidėdami prie tos konkrečios valdžios išrinkimo. Tačiau jie mano, kad ne, čia ne jie. Štai graikai – eina į gatves, reiškia savo nuomonę, nesvarbu, kad mums tai nepatinka, nes mes tylėdami susiveržėme diržus. Jie nenori veržtis ir kovoja už tai. Ieško sprendimų. Ir ne tik graikai, daugybė valstybių sukyla prieš valdžios nesąmones, o ne sėdi tyliai ir reiškia pretenzijas.

Tačiau yra ir kitas požiūrio kampas – jeigu tu kažko negali pakeisti, nes tau trukdo kitas tavo pasirinkimas, tai neturi teisės reikšti pretenzijų. Štai buvau Lietuvoje prieš mėnesį. Pirmą savaitę buvo apsiniaukę. Aš džiūgavau galėdama užsidėti demisezoninius rūbus ir batus, kurių jau esu pasiilgusi. Kiti visi aplink aimanavo, kokia sušikta vasara. Kitą savaitę išlindo saulė, karšta, gera, visi toliau aimanuoja “kaip kaitina, kaip tvanku, kaip karšta”. Trečią savaitę lietus, na patys įsivaizduojate, pretenzijos pilasi toliau. Dabar pasakykite, o kada lietuvis neturi pretenzijų orui? Ir žinote ką, aš esu viena iš tų, kuri išvažiavo iš Lietuvos gyventi į svetimą šalį vien tik dėl oro, nes visa kita mane ten tenkino ir tenkina. Tačiau oras netenkino ir aš padariau sprendimą. Viskas paprastai sutvarkoma. Tačiau yra daug žmonių, kuriems oras netinka, tačiau jiems svarbiau yra jų darbas ar šeima, ar dar kažkas, dėl ko jie nenori emigruoti, tada jie priima sprendimą taikstytis su oru dėl tų kitų priežasčių. Tai irgi yra sąmoningas pasirinkimas. Kai padarai sąmoningą pasirinkimą tu nebeturi pretenzijų, nes jas gali reikšti nebent sau.

O štai tos pardavėjos, kurios patenkintos darbu man žinote kaip sako? “O kodėl mes turime būti nepatenkintos, juk jie mus priėmė į geras pareigas, pasitikėjo mumis, o mes juk pačios pasirinkome šį darbą, niekas varu nevarė, o ir nelaiko per prievartą”. Na ir ką dabar pasakysite? Štai čia yra sėkmingo žmogaus pozicija. Prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Dabar dar įdomiau: klausiu darbdavių, kam laikote įmonėje tokias nekompetentingas darbuotojas? Sako nėra gerų. Geras pardavėjas ant pirštų skaičiuojame, mokame premijas ir nuolaidžiaujam jų norams, nes tai aukso vertės žmonės.  Darbuotojų trūkumas prie tokios bedarbystės? Ir žinote aš jais tikiu, nes susiduriu kiekviename žingsnyje su požiūriu, kad ne tu pats turi kelti savo kvalifikaciją, gilintis į žinias, ieškoti informacijos ir galimybių, o kad vien už tai, kad atsikėlei nuo fotelio ir atėjai, jau visi tau skolingi.

Ir čia vėl turiu vieną istoriją:

Sutinku seną pažįstamą iš vaikystės laikų, išsikalbam. Vyras kaip mūras. Sako kad jau tris metus bedarbis iš pašalpų gyvena. Kodėl? – “Nes už tokius atlyginimus kokius jam siūlo, jis net nemato reikalo iš lovos lipti ir barzdą skustis”. Čia citata pažodžiui. Ir kas keisčiausia, kad tie skaičiai kuriuos pasakė, nebuvo, mano manymu, jau tokie ir tragiški, tikrai ne minimumas. Ir tiesą pasakius, aš eičiau, jei reikėtų ir už tiek padirbti, kol žiūrinėčiausi kažko geriau. Na o jam ne, to nepakanka kad išliptų iš lovos. Jis pasiima pašalpą ir jam gerai. O kai klausiu, tai kokia tavo specialybė, pasirodo, jis nieko nebaigęs, kažkada dirbo vairuotoju, paskui kažkokiam garaže remontavo automobilius, vėliau dar kažkur kažką. Tai dabar aš ir galvoju. Palaukit. O kodėl tada jam kažkas kažką skolingas apskritai? Aš tai kažkaip naktimis nemiegu, mokausi kažko, siekiu, ieškau, nors nėra lengva. Kai einu pas darbdavius, man duoda tokius namų darbus padaryti, kad aš savaitę dirbu, prirašau dešimtis lapų, kad save pristatyčiau ir parodyčiau kompetencijas. Tada aš sumoku savo mokesčius tam, kad tas kažkoks ten neaišku kas, galėtų nesikelti iš lovos ir barzdos nesiskustų, o gyventų iš pašalpų? Kurios, beje sumokamos iš tų, kurie stengiasi kažką daryti, kišenių.

Na bet šita tema, manau, jau daug kam nervus gadina. Taigi, prie tokio didelio pašalpų ėmėjų skaičiaus, darbdaviai neturi darbuotojų, kurie mokėtų taisyklingai kelis žodžius lietuviškai parašyti. Paradoksai.

Žmonės visi lygūs savo sprendimų ir pasirinkimų lygmenyje. Kuo daugiau žmogus moka ir kuo daugiau sprendimų ir atsakomybių savo gyvenime yra padaręs, tuo mažiau jis turi pretenzijų. Na nebent sau, tačiau irgi nedaug, nes jis supranta, kad nėra prasmės reikšti pretenzijas, reikia tiesiog imti ir kažką keisti, jei tavęs tai netenkina. Laisvė – tai ne vieta pasaulyje ar kažkoks materialus daiktas. Laisvė – tai sugebėjimas prisiimti atsakomybę už save, savo gyvenimą, savo veiksmus ir savo sprendimus bei jų pasekmes. Kai tu esi laisvas tau nekyla jokių pretenzijų. Nes tu gali nedaryti to, ko nenori daryti ir nebūti ten, kur nenori būti, o jei pasirinkai ten būti, vadinasi tai yra sąmoningas, laisva valia padarytas pasirinkimas.

Jūs manote nors vienas chroniukas man pasakė nors kartą, kad nusigėrė jis dėl to, kad pats to norėjo, nes jam patiko gerti, nors jis žinojo, prie ko tai gali privesti? Tikrai ne. Jie nei vienas nekaltas, kalta aplinka, žmona, kaimynas, visuomenė ir visas sušiktas pasaulis, kuriems jie susirinkę patvory reiškia pretenzijas ir linksmai sau leidžia dienas girtuokliaudami, bet tikrai ne savo valia.

Mielieji, o jūs ar esate susidūrę, o gal turite pavyzdžių iš savo patirties? Labai laukiu Jūsų komentarų, pastebėjimų ir kritikos taip pat. Ačiū.

……………………………………………………………………………………………………

www.alavijoziedas.lt – nes tu gali atrodyti taip, kaip nori atrodyti.

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

4 Komentarai

  • Reply
    violeta
    lapkričio 11, 2015 at 6:40 pm

    Dekoju 🙂 Man patinka skaityti jusu rasinius ! Sekmes Jums !

    • mm
      Reply
      Luka de Luna
      lapkričio 11, 2015 at 6:44 pm

      Ačiū, Violeta, džiaugiuosi, kad Jums patinka 🙂

  • Reply
    Mantas
    spalio 24, 2017 at 10:28 pm

    Žinot, aš sutinku su viskuo, išskyrus, kad deja reikia pripažinti, kad tiesos yra, kad dėl aplinkos įtakos mes eigoje nebesugebame išeiti iš to užburto rato ir galutinai sužlungame – išsižadame savęs (tai didelė dalim yra tėvų atskomybė ar globėjų, aplinkos ir pan.), klausimas, ar tai tik trūkumas sąmoningumo, ar tai nesuvokimas, kad nu jei taip toliau bus dar blogiau ir ignoravimas to, nes visi manau kurie yra duobėje pagalvoja, kad nu dabar man visai blogai reik kažką daryti, bet nu aij .. tingiu.. nebegaliu…pavargau (o pavargstam dažniausiai nuo nieko nekeitimo, kas mums nepatinka) o tada reikia perlipti per šį įsitikinimą, ir galvoti, kad nėra kelio geresnio nei bandyti kažką keisti, ir gal dievas duos ir aš išlipsiu iš tos duobės, nes jei nepabandysiu tai tikrai aš iš jos niekada neišlipsiu nes ji pasidarys per daug gili, kalbu iš asmeninės patirties, mano pirmoji pozityvi mintis ir buvo, aš žinojau kad yra dabar tik du keliai arba gilinti toliau duobę, arba pradėti lipti iš jos, tai buvo pirmas žingsnis į esantį dabar save, kuris yra daug laimingesnis nei bet kada 🙂 nors žinoma reikia pripažinti kelias sunkus, bet tikrai nebūtų buve lengviau jei būčiau kitą sprendimą priėmęs… ir žinoma nereikia savęs spausti pasikeisti ir pakeisti, kas nepatinka tuoj pat… viskam savas laikas 😉 o naujos mintys ateina pačios į gyvenimą 😉 ačiū

    • mm
      Reply
      Luka de Luna
      lapkričio 25, 2017 at 8:19 am

      Mantai, ačiū už Jūsų mintis. Ir tikrai sutinku su Jumis, reikia vieną dieną tiesiog pradėti, nes niekas kitas už tave to nepadarys, o ir sunkumai mums duoti tam, kad turėtume galimybę persiprogramuoti. Tik žinoma ne visi suvokia, kad viskas mūsų pačių rankose, dažniausia bėda yra ta, kad žmonės jau ir suaugę, vis dar kartoja tą vaiko išmoktą programą ir vis kaltina kitus, taip likdami tame rate. Kitų kaltinimas niekur neveda, net jei jie ir buvo kalti, nes tikrai aplinkiniai vaiko vystymuisi turi didelę reikšmę, tačiau kai tampame suaugę, jau patys už save atsakome, ir patys galime sau padėti ir save keisti. Tik save, ne kitus. Man buvo panašiai, vis mačiau aplinką ir vis maniau, kad pasaulis visas prieš mane, tačiau kai pradėjau praktikuoti sąmoningumą, atsivėrė akys ir viską pamačiau visai kitu kampu. Tada jau beliko imti ir daryti.

    Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.