Mano patirtis

Kai baigiasi diena

Štai sėdžiu terasoje, stebiu eilinį nuostabų saulėlydį. Vakaro vėsa tokiu metų laiku yra pats nuostabiausias dalykas. Saulė jau nebetvieskia, tačiau dar šviesu. Kalnų ir laivų vandenyne kontūrai tampa aštrūs, vanduo patamsėja, viskas lyg išryškėja trumpam ir užsifiksuoja. Regis saulė pasiekusi paskutinį tašką prieš pasislėpdama už žemės krašto, dar kartą aiškiai parodo viską, ką reikia apžiūrėti ir su kuo atsisveikinsime nakčiai.

Kiekvieną vakarą pajuntu saldų ilgesį ir skausmingą grožį. Kartais gailiuosi, kad negaliu čia kas vakarą atsivesti visų pasaulio žmonių, kartu pasigrožėti tuo reginiu, o kartais tyliai džiūgauju, kad galiu visu tuo mėgautis viena, kaip koks mažas vaikas radęs dėžę saldainių.

Daugumai žmonių patinka rytai, kai saulė tik teka ir gamta bunda, na, o aš vakarų mylėtoja. Rytais, neslėpsiu, man labiausiai patinka dar pamiegoti bet vakarėjant pajuntu – ateina mano laikas, mano mylimiausias paros laikas – vakaras ir naktis. Palydžiu saulę visada su dideliu jauduliu. Mano horizontas taip toli, kad matau kaip žemė užsilenkia. Saulė, net jau pasislėpusi, vis vien dar kyščioja ilgus raudonus spindulius. Su kiekviena minute darosi vis gaiviau, vėsiau, ramiau, tyliau. Gamta nutyla, viskas atrodo apmiršta, lyg lauktų kažkokio skausmingo smūgio. Ir kas keista, kiekvieną vakarą tą pačią minutę, kai tampa tamsu, staiga pakyla vėjas, pakyla ir nurimsta, lyg pamojuodamas dienai kuri mus paliko visiems laikams ir kurios jau niekada nebe sutiksime. Pamoju jai ir aš. Pamoju, padėkoju, net pasakau jai keletą gerų žodžių. Palinkiu jai sėkmės. Pasijuntu kiekvieną vakarą taip, lyg išsiskiriu su dar vienu draugu, kuris iškeliauja ir kurio daugiau nebe pamatysiu. Mes su vėju dviese pasiliekame sutikti nakties.

Naktis taip pat atsineša su savimi įvairių stebuklų. Pirmiausias ir didžiausias iš visų stebuklų, tai žvaigždės ir mėnulis. Vien dėl jų aš nuo vaikystės nemėgau miegoti vasaros naktimis. Jei būdavau kaime, išslinkdavau į sodą, palaukusi kol močiutė užmigs. Kai būdavau mieste išeidavau tyliai į balkoną, atsisėsdavau, užversdavau galvą į dangų ir laukdavau krentančių žvaigždžių. Norus jau būdavau pasiruošusi iš anksto, nes žinojau, kad taip greit, kaip krenta žvaigždė, aš tikrai nespėsiu sugalvoti. Kvaila matyt, tačiau dabar aš  vis dar darau tą patį.  Tik man pasisekė – žvaigždes matau visus metus, apsiniaukusių naktų čia beveik nebūna. Aišku, jos nekrenta taip dažnai kaip norėtųsi, tačiau norą visuomet turiu pasiruošusi, kaip ir smulkių monetų pavasarį, kad kai gegutė sukukuos, turėčiau visose kišenėse.

Tasai žiūrėjimas į nakties dangų yra tikras stebuklas. Netrunka nei kelių minučių, kai staiga nebejaučiu nei savo kūno nei laiko, nieko aplink nebelieka, tik begalinis visa žinantis tyvuliuojantis smaragdas, gilus ir platus, tiesiantis tylos tiltus nuo žvaigždės ligi kitos. Stumdantis grįžulo ratus, sukiojantis juos. Aiškiai pajuntu, kad esu kaip mažas juodas taškelis, tačiau ne atskiras vienas mažas ir nematomas, o didelio begalinio kosmoso dalis, jungiamoji grandis, be kurios viskas subyrėtų lyg stiklo šukės.

Taigi – svajonės, norai, žvaigždės ir gegutė, saulėlydžiai ir mėnulis, juk viskas tiesiog tai, ką labiausiai mėgsta mano siela. Matau ją, kaip gražią pasakų fėją, apsirengusią plazdančiais pastelinių spalvų rūbais, visą apsuptą blyksinčių jonvabalių. Mano siela atėjusi iš vaikystės pasakų. Ją visuomet matau panašią, tik suknelių spalvos dažnai keičiasi, matyt ji mėgsta persirenginėti ir turi nemažą spintą. Veido ji kažkaip niekuomet nerodo. Matau siluetą, figūrą, tačiau ji eina priešais, visa švytinti, matau ją iš nugaros. Retkarčiais ji pasisuka į mane pasižiūrėti ar neatsilieku, tačiau veidas tuo metu būna užgožiamas kažkokio šviesos blyksnio. Jaučiu, kad ji labai graži ir balsas jos malonus. Ji mane vis kažkur veda: veda į terasą, rodo saulėtekį, vėliau žvaigždes, jaučiu kaip šypsosi, veda į mišką, rodo medžių viršūnes, girdžiu kaip šnabždasi su paukščiais ir gyvūnais, veda į kalnus, į lygumas, o kartais, bet retai, ji paima mane už rankos ir skraidina. Mes pakylame virš žemės ir kaip paukščiai sklandome virš vandenyno, apžiūrinėdamos kas ką veikia tuose mažuose laiveliuose ir prabangiose jachtose. Mes kikenam kaip dvi sąmokslininkės prisidengdamos burną rankomis ir grietai grįžtam namo, kol niekas nepastebėjo. Štai taip ir gyvenam – aš ir mano siela. Išlydim dienas, sutinkam naktis, vėliau, naktys mus užmigdo, o jau naujos dienos mus prižadina, kad mes galėtume kartu pabūti, pasidžiaugti, o atėjus vakarui, kad vėl jas išlydėtume kartu su vėju modamos ranka.

Su meile Luka

——————————————————————————-
————————– Aplankykite mano internetinę parduotuvę>
Alavijo kosmetika – tai kosmetika, kur visuose produktuose pagrindinis ingredientas – alavijai užauginti Kanarų salose. Be jų kosmetikoje naudojamos ir kitos natūralios veikliosios medžiagos. 80% produktų skirta brandesnėms moterims.aloe-vera-internetu

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

Nėra komentarų

Palikite komentarą

Palaukite...

Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.