Mano patirtis

Kas formuoja vaiko pasaulėžiūrą?

Kas formuoja žmogaus pasaulėžiūrą ir nuomonę apie save? Pirmiausia manau šeima.

Aš mūsų šeimoje dažnai buvau pavadinama, kažkokia ne tokia, ar kitokia, ar ne nuo svieto šio. Nežinau, ką jie turėjo minty, bet aš tai save vadinu, mintyse, mūsų šeimos revoliucija ir evoliucija. Dažnai ir dabar mama vis kinkuodama galvą sako- visi žmonės kaip žmonės, o tu? – Ir aš mintyse pabaigiu jos sakinį – o aš laiminga- 🙂

Bet jei atvirai, visa tai yra didžiulis tolerancijos išbandymas man. Sunku susilaikyti, kažkaip nepabandžius supykti dėl tokių posakių.

Nežinau, gal reikia kitaip reaguoti į tokius tėvų pasakymus? Nors kai buvau maža, buvo toks metas, kai buvau įsitikinusi, kad mane sumaišė gimdymo namuose ir aš tikrai ne iš šitos šeimos, nes tai būtų geriausias paaiškinimas, kodėl man vis sako, kad visai neaišku į ką aš atsigimusi. Sulaukusi vyresnio amžiaus buvau jau pradėjusi įtarinėti, kad esu įvaikinta, bet tapau akivaizdi mamos kopija iš išvaizdos, todėl buvo sunku paneigti esant kraujo ryšį. Tačiau vis tiek keista, kaip taip va atsitinka kartais?

Nesakau, aš mamą labai myliu, žinau, kad ji man nori tik gero, bet kartais tikrai stebina, kai ji sako, kad tu geriau jau niekam nesakyk, nes žmonės juk pikti, nežinia ko prisigalvos. Aš sakau, – bet juk tai čia tų žmonių problema ne mūsų, ar nemanai? O ji vėl kinkuoja ir jau matau, kaip mintyse galvoja,- visų vaikai kaip vaikai…-

Tai, ką čia norėjau pasakyti? Ogi apie visokius tokius liaudyje įsišaknijusius keistus posakius iš serijos:

-“Ką žmonės pasakys” – tai čia suprask, jau elgiesi negerai? Nes mums labai svarbu ką pasakys kažkokie žmonės? Ir ką tada tas vaikas įsideda sau į pasąmonę? Gyvenu ne dėl savęs, o dėl žmonių? Kokių žmonių? Visų? Ar tik tam tikros rasės? O gal tik tų kuriuos pažįsta tėvai? Bet ne, kai einam gatve ir aš nusprendžiu padainuoti, tai juk aplink nepažįstami…

Nežinau ką kiti vaikai galvoja, o aš manydavau, kad tie mistiniai “žmonės” tai kažkokie prižiūrėtojai, kurie stebi iš kažkur. Buvo momentas, kad bijodavau eiti į tualetą, nes galvojau, kad tie “žmonės” mane stebi ir ten, todėl stengdavausi prisidengti rankšluosčiu visas “negražias” vietas 🙂

-“Tu vis kaip ne visi žmonės” – na čia ir vėl apie tuos mistinius “žmones”, tik šį kartą jau vaikas turi suprasti, kad jis yra blogesnis už tuos visus “žmones”, kurie be išimties yra geri ir tik jis vienas kažkoks negeras.

-“Visų vaikai kaip vaikai” – vaikų aš pažinojau tuo metu daug (kai buvau vaikas) ir man jie visi atrodė skirtingi, tačiau kai mama taip sakydavo, turėdavau suprasti, kad tie visi kiti yra geresni už mane, tik va kuo geresni negalėdavau atspėti, todėl iš to pykčio, kad jie visi geresni, o man jie tokiais visai neatrodė, buvau pradėjusi juos po truputėlį engti ir netgi mušti, kad atkeršyti už tą jų gerumą.

-“Nenešk šiukšlių iš namų” – čia jau toks vėlesnis, kai pasipasakodavau draugėms, kad mane paliko koks spuoguotas vaikis, ar kad mama vėl šaukė ant manęs pusę dienos, o mama pasirodo klausydavosi per kitą ragelį. (Jaunimas gal nežino, bet mūsų laikais buvo tokia galimybė, jei namuose buvo 2 telefono aparatai, aišku ne mobilūs, tai kai vienu kažkas kalbėdavosi, kitu, iš kito kambario, galima buvo klausytis). Taigi po tokių pamokymų aš pasidarydavau išvadą, kad jeigu namuose ar gyvenime tau kažkas nesiseka, tai apie tai negalima niekam pasakoti, nes tai veda prie punkto A – “ką žmonės pasakys”, o mistinių “žmonių” nuomonė apie tai, kad man kažkas nesiseka, gali būti labai prasta, todėl, aš galiu būti stipriai nubausta.

Paauglystėje dažnai sakydavo – “tu kaip ne šio svieto gyventoja” – na bet tada aš jau ir supratau, kad aš esu kažkokia netokia, todėl po truputį jau buvau pradėjusi darytis iš to netgi piarą tam tikrą. Nes galvojau, jei jau aš neįtinku niekada tiems “žmonėms” ir esu kažkokia netokia, o dar vienas geras mano mamos: -“tu visada geriausia tik iš kito galo”- :), na tai aš jau ir nebeturėjau dėl ko pergyventi, nes jau buvau susiformavusi tokia va ne tokia, todėl pradėjau rengtis specialiai visaip, kad tik kuo labiau pabrėžti tą savo kitoniškumą, o paskui su laiku aš tokius posakius pradėjau priimti kaip komplimentus, ir tiesą sakant ir dabar priimu kaip komplimentus, bet širdyje, žinokit, kažkaip visgi jaučiuosi taip, lyg niekada niekam nesugebėčiau įtikti…

Dabar nebe prisimenu visų panašaus pobūdžio stereotipinių posakių, kurie manau gerokai traumuoja vaiko psichiką ir požiūrį į save ar į pasaulį, bet labai noriu pasakyti garsiai- galvokite ką kalbate, mamos, nes kai kurie vaikai gali iš tikrųjų pagalvoti, kad jie yra ne jūsų ir nutolti nuo jūsų, jei ne kūnu, tai savo vidumi, galvodami, kad jie juk ne jūsų,  tai, koks jiems skirtumas, ką jūs apie juos galvojate.

Kaip jums atrodo?

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

1 Comment

  • Reply
    Jola
    kovo 12, 2017 at 8:53 pm

    Tikra tiesa pasakojimas labai primena mano pacios vaikyste. Ir tai yra nesibaigiantis kovos kelias su kazkuo nes esi kitokia nej visi. Dar ir dabar girdziu kad esu kitokia lyg is kito pasaulio. Tai ismokau tai priimti kaip komplimenta gera zinot kad esu kitokia ir kad nesu masinis gaminys. 🙂

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.