Pasitikėjimas savimi, visų pirma, yra tai, kiek man svarbu, ką apie mane mano kiti. Kuo labiau auga mano pasitikėjimas savimi, mano savivertė, tuo mažiau man rūpi, ką pamanys kiti, ar kaip aš atrodau kažkieno akyse. Taip pat pasitikėjimas yra taip stipriai jaučiamas ir kitų žmonių, būtent šiame kontekste, kad imu pastebėti, jog kuo mažiau man rūpi, ką aplinkiniai galvoja, tuo labiau jiems pradeda rūpėti, ką aš apie juos manau.

Galima spėti, jog labai savimi pasitikintis žmogus glumina aplinkinius, kurie to pasitikėjimo stokoja ir dar labiau jį mažina.

Pažiūrėkite, kaip kino filmuose vaizduojami tie herojai, kurie visuomet pelno žiūrovo simpatijas, net jei jie vaidina blogiukus, kas, beje, netgi dažniau pasitaiko. Jie turi velnišką savivertę, jie elgiasi taip impozantiškai, kad visu savo kūnu tiesiog tėškia į akis kiekvienam tą nepalaužiamą pasitikėjimą savimi. Ir mes, žiūrovai, norom nenorom pradedame jais žavėtis, daugelis pradeda slapčia norėti irgi tokiais būti. Kodėl? Nes savimi pasitikintys žmonės valdo situaciją.

Tačiau vėliau mes pamatome, jog mūsų herojai visgi turi ir baimių ir yra kažkiek panašūs į mus, nes režisieriai vos vos atidengia jų sielos kertelę ir vogčia leidžia pamatyt, kad jis nėra toks jau visapusiškai stiprus.

Ką gi mums tai pasako? O gi tai, kad jei tu pradėsi elgtis kaip labai savimi pasitikintis žmogus, net ir nebūdamas toks, tu atrodysi tokiu, svarbu labai gerai įvaldyti visas manieras ir pozas.

Vėliau taip besielgiant pradeda tuo tikėti ne tik aplinkiniai, bet ir tu pats, kuo daugiau žmonių pradeda tave tokiu matyti, tuo labiau tu iš tikro tokiu tampi.

Įdomūs dalykai, bet tas, kas nors kiek domisi psichologija, žino, kad kūno kalba tiesiogiai susijusi su emocijomis. Jei emocijos nustato tam tikrą kūno kalbą, tai tam tikra kūno kalba atvirkštine seka, gali įjungti tas emocijas ir savijautą, kurias atitinka kūno kalba.

Pabandykite atsisėsti kėdėje susigūžęs ir susilenkęs, žiūrėkite į visus iš padilbų ir pajusite, kad jaučiatės silpnas ir niekam tikęs. O dabar atsisėskite kaip koks ponas, koja ant kojos, pečiai atmesti, smakras į viršų, rankos plačiai į šalis, na ir kaip dabar jaučiatės?

Žmonės žaidžia vaidmenų žaidimus darbe, kai reikia vaizduoti draugišką, nors iš tikro nekenčia, ar kai vaidina, kad blogai jaučiasi, nes nori anksčiau namo. Kodėl gi nepabandyti vaidinti turtingo, laimingo ir savimi pasitikinčio? Juolab, kad kai kaukę nešioji ganėtinai ilgai ji tampa tavo veidu. Smegenys prisiderina prie tos būsenos ir net nepastebite, kaip staiga jums pradeda sektis.

Taigi, pasitikėjimas savimi – tai ne kas kita, kaip poza. Kai tik aš pradedu pastebėti, kad man pradeda rūpėti, ką apie mane mano kiti, arba kaip aš atrodau, aš iš karto įsijungiu pasitikėjimo kaukę, kitaip dar galiu pasakyti, aš užsidedu supermoters kostiumą ir tą pat akimirką tampu supermoterimi. Visi aplinkui staiga ima man šypsotis, o mano eisena tampa visai kitokia ir galva aukštai iškelta, ir žvilgsnis abejingas. Ogi žiūriu, kad aplinkiniai ima gūžtis, trauktis iš kelio ir kai kurie netgi ima pataikauti. :)))

Triukas pavyko, aš esu žvaigždė ir man tai tinka. 🙂

——————————————————————————-
„… labai savimi pasitikintis žmogus glumina aplinkinius, kurie to pasitikėjimo stokoja …”