Kūnas stebėtinai sugeba priprasti ir prisitaikyti. Paprasčiausiai pripranta patirti vienokias ar kitokias emocijas. Pripranta vibruoti žemų dažnių jausmuose, ar tai būtų nervinimasis, jaudinimasis, chroniškas stresas arba apatija, melancholija.
Mes neįvertiname savo proto, kaip instrumento, galios ir savo sielos, kaip dieviškosios dalelės, didybės. Tačiau tuo pat metu aiškiai pervertiname savo sugebėjimą klausytis savo kūno kalbos.
Klasikiniai pavyzdžiai:
- mano kūnas pats geriau žino, ko jam reikia.
Kūnas valdomas instinktų (gyvuliškame lygmenyje) ir įpročių (civilizacijos lygmenyje). Ir kuo giliau į mus įauga progresas, tuo mažiau mes galime girdėti gamtos balsą, o ypač tuo momentu (tik nemanykite, kad progreso ir civilizacijos pasekmės jūsų neužgožė, manau, niekas jau gerai nebežino, kaip skamba tas gamtos balsas).
