Štai sėdžiu terasoje, stebiu eilinį nuostabų saulėlydį. Vakaro vėsa tokiu metų laiku yra pats nuostabiausias dalykas. Saulė jau nebetvieskia, tačiau dar šviesu. Kalnų ir laivų kontūrai vandenyne tampa aštrūs, vanduo patamsėja, viskas lyg išryškėja trumpam ir užsifiksuoja. Regis, saulė pasiekusi paskutinį tašką prieš pasislėpdama už žemės krašto, dar kartą aiškiai parodo viską, ką reikia apžiūrėti ir su kuo atsisveikinsime nakčiai.
Kiekvieną vakarą pajuntu saldų ilgesį ir skausmingą grožį. Kartais gailiuosi, kad negaliu čia kas vakarą atsivesti visų pasaulio žmonių, kartu pasigrožėti tuo reginiu, o kartais tyliai džiūgauju, kad galiu visu tuo mėgautis viena, kaip koks mažas vaikas radęs dėžę saldainių.
