Cart updating

ParduotuvėsvgJūsų krepšelis šiuo metu yra tuščias.

Kraunama
10 gegužės, 2018- Sigita

Tu niekada nebūsi geras visiems. Niekada.

Pačius baisiausius dalykus savo atžvilgiu darai tada, kai stengiesi būti geras visiems. Mamai, vyrui, kaimynei, pardavėjai ir net atsitiktiniams praeiviams.

Kai kuriuos iš mūsų kankina stipri baimė būti nepriimtu, neįvertintu, teisiamu, apkalbėtu, pasmerktu. Kai labai baisu neįtikti sociumo normoms ar apskritai kam nors neįtikti, kai jaudinamės, o ką žmonės pasakys. Mes bijome neigiamo požiūrio, neigiamų komentarų apie mus.

Jei žmonės pasakys, kad tokios kvailės, kekšės, avys, liurbiai ir kretinai mums nereikalingi. Kas tada?

Ogi nieko.

Antropologai kartu su psichologais bando tai aiškinti išgyvenimo instinkto keliama baime, nesugebėjimu pritapti tam, kad išgyventume. Kai mes gyvenome urvuose ar gentyse, išgyventi buvo įmanoma tik grupėje, mes juk socialūs gyvūnai ir po vieną nebūtume išlikę. Vienas individas nei maisto nesusirastų pakankamai nei apsigintų nuo gamtoje tykančių pavojų. Išvarymas iš genties reiškė mirties nuosprendį. Pats išvarymo faktas jau buvo tolygus mirčiai, o jei dar kokie plėšrūnai tykojo aplink gyvenvietę, gyvas toli ir nenueisi.

Ir nors mes jau seniai ne urviniai žmonės ir miesto džiunglėse vienam išgyventi tikrai įmanoma, o ir maisto yra toks perteklius pasaulyje, kad mirti nuo nutukimo yra didesnė tikimybė nei nuo bado, vis tik atplėšimas nuo sociumo tebesukelia baisų evoliuciškai pateisinamą baimės jausmą. Juk ekonomika vystosi žymiai greičiau negu mūsų smegenys geba evoliucionuoti ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Daugeliu atveju mus vis dar valdo tie patys instinktai, kaip ir tuos urvinius, kad ir kaip daugelis nenori to pripažinti.

Kad būtum priimtas grupėje, turi vykdyti joje nustatytas elgesio normas ir laikytis taisyklių, tai – akivaizdu. Padėti artimajam, būti naudingu, nebūti išsišokančiu, paklusti vadui ir vyriausiems, vykdyti savo pareigas bendram labui, neužkliūti alfa patinui, jei nesugebėsi jo nukauti…

Atotrūkis nuo svarbios ir įtakingos grupės ir dabar gali sukelti gilius išgyvenimus. Baimę, siaubą, paniką. Viską, ką tik įmanoma, nes evoliucija, žinote…

Bet nuo kada čia kaimynė glušė Zinka yra įtakingos grupės narė? Labai svarbi ir įgaliota? Nuo kada svarbiu ir artimu ratu staiga tapo pusė šalies gyventojų? Bet jei aš staiga nebebūsiu gera visiems, ką žmonės pasakys?

O jie būtinai ką nors pasakys, jie ir dabar ką nors sako. Sako visi apie visus. 99% to, ką sako žmonės, neturi nieko bendra su realybe ar faktais. Pletkai, prielaidos, asmeninės fantazijos ar buko proto išvedžiojimai, taip pat pykčio ar nuoskaudų išliejimas kuriant bet ką, kad tik skaudžiau įgeltų.

Mane pasmerks ir išvadins egoiste, jei pradėsiu gyventi dėl savų interesų! Pasmerks. Išvadins.

Egoistas – tai kiekvienas žmogus, kuris nestato mano interesų į pirmą vietą 🙂

Toks didelis baimės jausmas, kažkaip save parodyti, tapti labiau matoma, gyventi pagal savo poreikius, dažniausiai išvystytas/išauklėtas vaikystėje, nepaisant visos tos evoliucijos.

Tam, kad turėtų valdymo svirtį ir galėtų kaip nori sukioti savo nepakenčiamus neklaužadas, tėvai naudoja krūvas manipuliacijų. Net ir tokias, nukreiptas į baimės auginimą: jei nepasiduosi, nepaklusi, tai būsi atstumtas, tapsi nereikalingas, nemylimas. Ir vaikas pakluso, nes išsigando, kad jo nebemylės. Tik štai tas vaikas jau užaugęs ir vis dar paklūsta visiems ir kiekvienam.

„Nežliumbk, į tave visi žiūri! Dabar sakys, kad esi verksnė ir nebenorės su tavim žaisti.“ Arba dar geresnis: „jei verksi, atiduosiu tave raganai, arba paliksiu“, na patys žinote. Arba, „jei nebūsi gera mergaitė, mes tavęs nemylėsime, niekas į žmonas neims, kam gi tu tokia aikštinga reikalinga“. Tu turi būti gera, paklusni ir tada, tik tada būsi reikalinga kam nors, nesvarbu kam, bet tik paklusni.

Geras auklėjimas, taip? Girdėjote tokius vaikystėje? Aš taip.

Gėdos jausmo įpiršimas kiekviename žingsnyje, amžinas dairymasis, ką kaimynai pagalvos, patys besigėdijantys savęs, ir kiekviename žingsnyje atsisukinėjantys suaugę – štai ir subrandinta dar viena kompleksuota asmenybė, kuri visiems ir visada bandys įtikti.

Prisirpo dar vienas prigąsdintas vaikas, kuriam negalima būti savimi, nes kitaip jo atsižadės artimieji. Išpūstas iki nesuvaldomo dydžio grėsmės jausmas būti pasmerktu aplinkinių ir užmėtytu akmenimis.

Tokiems žmonėms ateityje labai sunku tobulėti ir ugdyti savo asmenybę, nes šablonas, kuriame jie užstrigę, net nesuprantamas jiems patiems, jie nemąsto savomis sąvokomis, jie žino, ko jiems reikia kitų nupieštomis sąvokomis. Kokie jūsų tikslai? Na mašina, butas, šeima, kad visi būtų sveiki. O ko norėtum dėl savęs, ar tikrai šito? O gal ne? Šokas, akys išsipučia, kaip, tai čia gi dėl manęs, na kad visi būtų laimingi ir patenkinti dar gal…

Dažnas akis draskys gindamas svetimus norus taip, kaip savus. Gi žinau, pati taip dariau, kažkieno išsakytas mintis ir poreikius taip sugebėdavau įsisavinti, kad būdavau tikra, jog čia mano, nes savus norus taip sumaniai blokuodavau, kad net neturėjau galimybės apie juos žinoti.

Kažkiek žmonių vėliau gerai pasidomėję, gal susimąstę ne tiek apie tai, ką jiems pasakė kažkoks tobulėjimo mokytojas, nes „ką tas durnelis gali žinoti“, o tiesiog pabandę atsakyti į klausimą „ar tai daro mane laimingu“, pajus negerumą kažkur giliai giliai, na tokį lyg krebždėjimą sieloje. Tokie gal net pradės ieškoti savo noriukų, tik tyliai, pasislėpę, nes juk žino, kad mama ir tėtis tikrai išbartų dėl tokių nesąmonių.

Ir jau tikrai tuose tikruose noruose, kol kas gal labai nedrąsiuose, nefigūruos klausimas „o kaip tai atrodys FB sienoje“? Ką visi draugai ir giminės pagalvos? O jie tikrai ką nors pagalvos, jie visada galvoja, nes jie gi galvoja dažniausiai ne apie save, o apie tave. Visi turi teisę pagalvoti, kaip ir tu.

Kai yra taip sunku susidoroti su aplinkinių nuomone, kuri egzistuoja tik tavo galvoje, jeigu ką, tą įsitikinimą apie save ir pasaulį, kuris taip trukdo gyventi, reikia traukti, kaip supuvusį kelmą.

Taip pat ir sprendimą apie save ir savo elgesį, kuris dabar tave verčia šypsotis ir kentėti, daryti kažką, ko visai nenori, vietoje to, kas tau svarbu ir ką norėtum daryti. Traukti puvinį, mesti į komposto duobę ir apsibrėžti savo ribas. Tai, kas trukdo pasakyti NE, ir verčia prisigalvoti priežastis dėl „pasistengsiu“. Tą, kuris verčia tave visas bobas zinas ir aldonas laikyti baisingais autoritetais, kuriems turi paklusti, net jei tai – tik socialinis ritualas, o ne tikras paklusimas. Tam, kad jie sužinotų, kad jau nebegali lipti ant tavo vargšės galvos, nes ten yra tavo galva, o ne koks supuvęs kelmas.

Gerai, įžanga, manau, buvo aiški, o dabar pratimai.

Kai pajunti, kad darai kažką visai ne savo interesų lauke, išanalizuok situaciją.

  1. Ar žmonės/žmogus, dėl kurio aš tai darau, man yra svarbus? Ar jo/jų nuomonė kažką lemia mano gyvenime?
  2. Ar šie žmonės man malonūs? Bjaurūs? Svarbūs?
  3. Tai, ką darau, teikia man malonumą? Ką konkrečiai jaučiu, kai tai darau?
  4. Jei tai padarysiu, ar tai bus man naudinga? Sulauksiu dėkingumo? Pagerinsiu santykius?
  5. Jei to nedarysiu, ar tai atsilieps skaudžiomis pasekmėmis, ar patirsiu realius išmatuojamus nuostolius? Sugadinsiu santykius?
  6. Kiek laiko ir jėgų tai atima? Gal labiau apsimoka kažkam deleguoti šiuos darbus?
  7. Ne, na rimtai, gal eina visgi tai po velnių? Gal laikas mokytis pasakyti ne?

Ir pats svarbiausias aspektas: kai reikalai liečia principinių sprendimų, tokių kaip profesijos, vyro, religijos ar kažko kito super svarbaus pasirinkimą pirmiausia visgi verta įsiklausyti į save. Nesvarbu, kad ir ką siūlytų manipuliuoti įpratę artimieji ar kaimynės zinos.

Ne tavo mamai su šiuo vyru gyventi ir ne tavo tėvui eiti į šitą darbą

Dažniau savęs klauskite, ar aš tikrai noriu būtent šito? Aš tai darau dėl savęs ar dėl kito? Arba mano mėgstamas: Aš tai darau nes Ką?

Taip, daryti kitiems malonius ar naudingus dalykus nėra blogai. Tai netgi labai gerai. Pamaloninti kaimynes zinas galima išliekant savimi ir nelaužant savęs dėl dažniausiai pačios išsigalvotų reikalavimų.

Svarbu suprasti, kur tavo gyvenimas ir tavo atsakomybė už pasirinkimus, o kur primestas ir išmuštruotas prisitaikymas dėl baimės likti atstumtam.

Visiems patikti neįmanoma. Tu niekada nebūsi geras visiems. Pats laikas dažniau būti geru sau.

Kaip dažnai kažką darai tik todėl, kad giliai viduje bijai atstūmimo ar pasmerkimo iš aplinkinių? Man tikrai pasitaiko, tik aš labai stengiuosi iššifruoti šiuos atvejus ir pamatyti juos dienos šviesoje. Tuomet jie gerokai sumenksta ir susitraukia.

Su meile, Luka de Luna

…………………………………………………………………………………………

Apsilankykite mano e-parduotuvėje ir atraskite Aloe Vera gėrį.

Kraunama
svg
  • 01

    Tu niekada nebūsi geras visiems. Niekada.

Greita navigacija