Mano patirtis

Visgi prireiks drąsos

Sustokime ir paklauskime savęs, ar mes esame pakankamai laisvi rinktis savo kelią?  Kas mums tą laisvę turėtų suteikti ir apskritai, kiek reikia turėti noro ir tikėjimo, kad paliktum tą “komforto zoną”?

Šis terminas paskutiniu metu tapo labai madingas ir jis reiškia būtent tai, ką mes su jumis jau esame nustatę – kur esame. Tai mūsų koordinatės. Dažniausiai su komfortu tą zoną riša tik šis terminas, tačiau mes juntame, kad tai perkeltinė prasmė, o šis “komfortas” mums atrodo tiesiog saugesnis už nežinomybę. Viskas yra saugiau negu nežinomybė. Netgi vyras, kuris muša ir geria, yra saugiau negu nežinomybė, netgi absoliutus neapykantos viskam, kas mus supa, jausmas, yra geriau negu nežinomybė. Štai koks tas mūsų vadinamasis komfortas – viskas, kas yra mums pažįstama, ir tai atrodo saugiau, negu tai, ko nepažįstame.

Baimė.

– Jei tu bijai, tu nieko nepadarysi. Visad rasi pasiteisinimą, kodėl tu negali nieko padaryti. Tiesiog taip yra. Ir jei aš čia skambiai, kaip daugelis mokytojų parašysiu, NEBIJOK, EIK Į PRIEKĮ, tu neisi, nes viena yra kažkokie kažkieno žodžiai, o visai kas kita yra tavo nuosava, jau seniai prijaukinta baimė. Ir niekuo aš tau negaliu padėti.

Tačiau papasakosiu tau istoriją, kaip aš kartą kovojau su ta maža aštriadante voveraite (nežinau, kodėl ją taip įsivaizduoju), su ta savo baime, trumpiau tariant. Jei tau tai ir nepadės kovoti su savąja, gal bent bus įdomu paskaityti.

Mokiausi aš vienoje eilinėje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Buvau ketvirtokė, tačiau jauniausia klasėje, nes tėvai mane leido į pirmą klasę ne 6, o 5 metų. Tai dėl mano gimimo datos, bet nežinau, kodėl jie taip paskaičiavo. Taigi aš buvau labai kukli, baili ir tyli mergaitė, vieniems atrodžiau keistoka, kitiems kvailoka, dar kitiems išvis nematoma. Niekas nežino, kodėl vieną dieną pasakiau “ne”, tada, kai turėjau pasakyti “taip”. Matyt, dėl to, kad buvau keistoka ir kvailoka, o gal todėl, kad girdėjau namuose, kaip tėvai visada pasakydavo “ne”, kai norėdavo tai pasakyti ir jiems už tai nieko nebūdavo, jie ir toliau sau draugaudavo.

Toje pačioje klasėje mokėsi tokia baisi mergaitė iš asocialios šeimos. Ji visą laiką vaikščiojo plika galva, nes vis rasdavo utėlių ir nuskusdavo. Ta jos galva buvo išties neproporcingai didelė, o mergaitė buvo tokia grubi ir tokia baisi, kad visi vaikai klasėje jos bijojo. Visi darė viską, ką ji liepdavo ir elgėsi kaip vergai. Aš iš pradžių nekreipiau dėmesio į ją, kol ji nepradėjo prie manęs kabinėtis. Paskui, kai ji man kažką liepė padaryti, aš pasakiau, kad nedarysiu ir kad net nesiruošiu jai tarnauti kaip dauguma vaikų. Nuo tada ji pradėjo mane terorizuoti: spjaudytis ant manęs, spardyti praeinančią, garsiai vadino mane visokiais bjauriais žodžiais, vis pastumdavo koridoriuje ar trenkdavo per galvą su knyga. Kadangi jau antrus metus ji mokėsi ketvirtoje klasėje, aišku buvo už mus didesnė ir stipresnė. Vieną dieną ji mane stipriai stumdama pargriovė, pagriebė mano kuprinę ir numetė iš 3 aukšto nuo laiptų, o visa klasė aplink sustojusi juokėsi iš manęs ir rodė pirštais. Man nuskilo dantis ir kraujas bėgo iš lūpos. Mano kantrybė, matyt, tuo momentu pasibaigė ir aš pasiėmiau pirmą po ranka pakliuvusį daiktą – tai buvo kėdė ir vožiau jai per nugarą taip, kad ji raitėsi kaip gyvatė ant žemės rėkdama visa gerkle. Aš, aišku, nesididžiuoju tuo, tačiau jei būtumėte mane tuo metu matę ar pažinoję, suprastumėte, kad tai visai nebuvo man būdinga. Netgi, sakyčiau, neįmanoma, nes ta kėdė buvo už mane didesnė ir, logiškai mąstant, aš jos net negalėjau pakelti. Tačiau tą kartą, pirmą kartą savo gyvenime, aš pajutau kad manyje gyvena didžiulė jėga. Įsivaizduodavau vėliau ją kaip tą džiną, kuris tik patrynus ąsotį išsiveržia ir padaro tai, ką jam įsako šeimininkas. Aišku, mano tėvams buvo sunku pasiaiškinti prieš mokyklos vadovybę dėl tokio mano elgesio, tačiau man padėjo tai, jog visi mokytojai ir šiaip normalūs žmonės negalėjo patikėti, kad tokia mažutė ir silpnos sveikatos mergaitė apskritai galėjo padaryti tai, kas ne jos jėgoms. Ir tai – tik istorijos pradžia.

Toji mergiotė visko, žinoma, taip nepaliko ir man atkeršijo. Vis mąstau, kas mane pavertė atsiskyrėle ir vieniše vėliau, gal būtent šis įvykis? Klasė su manimi nesikalbėjo apie metus, nei vienas vaikas neištarė man nė vieno žodžio. Aš tapau atstumtoji, man buvo paskelbtas boikotas. Mane ignoravo taip demonstratyviai, kad aš verkdavau kiekvieną dieną viena užsidariusi tualete. Visi taip bijojo tos utėlėtos mergaitės, kad pakluso jai besąlygiškai, o ji jiems įsakė su manim nesikalbėti. Tačiau pati jau niekada daugiau nespjaudė ir nestumdė manęs. Tai buvo mano kaip asmenybės brendimo laikai. Aš jaučiausi blogai, bet aš žinojau, kad niekada neatsiprašysiu jos, nors ji to reikalavo, kad neva nutrauktų tą boikotą.

Vėliau ji kažko kažkur prisidirbo ir ją išvežė į koloniją. Klasė lengviau atsiduso ir vaikai lyg niekur nieko vėl kalbėjosi su manim.

Taigi, komforto zona. Klasiokai ar aš – kas buvome tuomet toje zonoje? Jei paklausite manęs, sakysiu aš, bet jei paklausite kurio nors iš jų, matyt, jie. Kiekvienas savo komfortą supranta savaip. Man komforto zona – kai aš neturiu dėl ko gėdintis. Tą kartą, o ir vėliau daug kartų, aš išlikau savimi ir jaučiuosi gerai. Jei būčiau tapusi jos verge, man būtų buvę gėda visą likusį gyvenimą, o jei dar ir būčiau va taip atstūmusi kažkokį vaiką, kuris tiesiog bandė apsiginti nuo smurto ir patyčių, man būtų gėda dar labiau. Dėl to aš sakau, tuo momentu, kad ir ne pačiu gražiausiu būdu, tačiau išlikau savo komforto zonoje. Kaip beje, ir visi kiti toje situacijoje. Tačiau aš buvau viena, o jų – 25.

Todėl visą savo gyvenimą suprantu, kad man kažko mokyti kitus savo pavyzdžiu nėra taip jau ir protinga, nes aš visuomet elgiausi visiškai atvirkščiai negu visi. Ką aš laimėjau? Ašarų upelius ir dvasios stiprybę. Visada žinau, kad fizinės kančios yra niekas, prieš moralines kančias. Tačiau žinau, dar vieną – jei noriu kažką pakeisti, turiu būti labai stipri ir dažniausiai atstumta ir nesuprasta.

Jei tu, pavyzdžiui, gyveni lyg ir normaliai ir niekas ant tavęs nespjaudo, tai kaip ir nėra dėl ko kovoti? Visi mes žinome, kas mus gali privesti iki tokios būsenos, kada džinas būna paleidžiamas. Daugybės žmonių, kurie pasakoja, kas privertė juos pagaliau kažką keisti, istorijos rodo, kad tai turi būti stiprus sukrėtimas (nepamanykite, kad kažkam to linkiu, tikrai ne). Liga, artimo žmogaus mirtis, galų gale atleidimas iš darbo. Aš irgi negaliu pasigirti, kad nesu gyvenime pasinaudojusi šiais didžiais mūsų pagalbininkais. Esu ir visada naudojuosi, netgi galima sakyti, nepadoriai išnaudoju juos savo naudai.

Pavyzdžiui, kai pirmą kartą pasukau kitu profesiniu keliu, negu buvau jau sau nusimačiusi. Tikrai neatsisėdau ramiai ir nepasakiau sau “o ne, šis gerai apmokamas darbas man ne prie širdies, aš jį dabar mesiu ir pradėsiu viską iš naujo”  Tikrai ne. Jei atvirai, aš tada net nežinojau, kuo norėčiau jį pakeisti, tik jaučiau, kad tai – ne mano ir tiek. Žodžiu, pradėjau erzinti likimą. Po truputėlį. Pradėjau nebeklausyti visų tų kvailų nurodinėjimų ir pradėjau prieštarauti bei ginčytis su viršininkais, ginti savo nuomonę, bei elgtis taip, kaip šiaip normalus pavaldinys, kuris bijo prarasti darbą, nesielgtų. Aš tai dariau pusiau sąmoningai, pusiau ne. Pati nedrįsau išeiti iš darbo, tačiau tikėjausi, kad mano elgesys privers juos mane atleisti ir man nebus kur dėtis. Žinoma, kaip tokiais atvejais ir būna, viskas pasisuko kita linkme. Man pasiūlė vadovaujantį darbą, o aš tikrai nenorėjau tokių pareigų, tad atsisakiau. O jau tada man pasakė “arba pareigos arba atsisveikiname” ir aš pasirinkau atsisveikinimą.

Atsikėliau kitą dieną ir galvoju, ką dabar daryti? Tačiau idėjų netruko atsirasti, o ir draugų, kurie manimi pasitikėjo ir drąsiai rekomendavo ten, kur kūrėsi nauji projektai. Jau po savaitės gavau pasiūlymą, kuris pranoko mano lūkesčius ir kuris pasuko mano gyvenimą visai kitu keliu, nuvedusiu mane prie mano svajonės.

Tačiau tai – tik santraukos, kurios nenusako, kiek teko pergyventi ir kiek kartų teko priimti nepopuliarius sprendimus savo gyvenime. Todėl sakau: jei nesi pasiryžęs spjauti ir trenkti durimis, jei nesi drąsus, nesergi liga kuri gali pakeisti viską, nes vis tiek jau jokio skirtumo, jei tavęs niekas nevaro iš darbo, jei nesi ką tik paliktas vyro, ar žmonos, ar draugės, geriau toliau ir neskaityk.

Ir nemanyk, kad vien tik svajodamas apie geresnį gyvenimą, tačiau netapdamas drąsiu ir savimi pasitikinčiu, kažką pakeisi. Tie, kurie taip sako, tiesiog užsidirba pinigus iš lengvatikių. Svajonės yra geras dalykas, tačiau tik rimtas ketinimas kažką keisti, tampa veiksmu, o veiksmas jau tampa kryptimi. Ir visų pirma teks padaryti tai – teks išeiti iš tos zonos, kaip ją bevadintum, tačiau džiną iš butelio reikės paleisti.

——————————————————————————-
————————– Aplankykite mano internetinę parduotuvę>

www.alavijoziedas.lt – grožio priemonės nuostabiems jūsų odos pokyčiams.

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

Nėra komentarų

Palikite komentarą

Palaukite...

Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.