Patirčių dirbtuvės

Paleisti kontrolę

Kaip paleisti kontrolę arba naudotis tuo ką gyvenimas jums siūlo čia ir dabar?

Vis kalbam apie tai, kad nereikia turėti lūkesčių, paleisti, nesureikšminti, tačiau kas tai ir kaip tai reikia padaryti?

Ramybė – tai normali žmogaus būsena ir tokioje būsenoje esantis žmogus paprastai jaučiasi gerai. Tačiau šiais laikais pasiekti ramybės būseną daugeliui nesiseka. Yra daug metodų, kurie nuramina mūsų protą ir suteikia jam pusiausvyrą. Vienas tokių – dėmesio sutelkimas į dabartį.

Pripažinkime, mes retai kada esame čia ir dabar, bei susitelkiame ties tuo, kas vyksta šią minutę. Neramus protas kuria vaizdinius kaip ir kas bus, kaip kas klostysis, ir žinoma, jo scenarijai dažniausiai būna nieko gera nežadantys. Dažnai jaučiame vidinę įtampą ar susirūpinimą, vien dėl to, kad nesiliauname svarstę apie tai, kas gali mums nutikti blogiausio. Bandome kontroliuoti savo ateitį ir laikomės įsikibę prastų praeities prisiminimų, kurie skatina ir ateitį tapatinti su jais.

Paleiskime mintis, vertinimą, kontrolę, kaip popierinį laivelį upe, tegu plaukia sau, negriebkime jų. Tiesiog žiūrėkime sau po kojomis, ten kur einame dabar.

Kai pirmą kartą išgirdau, negalėjau niekaip suformuluoti sau galvoje, kokiu būdu tai daroma ir kaip tas turi būti apskritai? Neturėti lūkesčių – čia kaip? Nieko nenorėti ar nusispjauti į viską, atseit man vienodai? Bet pajutau, kad tai prieštarauja ankstesniems mano atradimams. Ketinimai yra gerai, planai gerai, tikslai gerai, bet lūkesčių neturėti? Kadangi mėgstu panagrinėti esmę ir išsiaiškinti, kas kaip, pradėjau daug skaityti ir domėtis, ką apie tai kalba skirtingi autoriai.

Tada ir stojo viskas į vietas. Pasirodo tai nėra taip viskas jau kategoriška, tai tiesiog dar vienas sąmoningumo lygmuo. Tiems kas susidūrė su panašia dilema, pasistengsiu viską paaiškinti.

Pasirodo, tai neturi būti būsena, kai jums vienodai ir į viską nusispjauti. Logiška, kad žmogus nori geresnio gyvenimo ir turi įvairių tikslų. Tačiau požiūris į tai, kaip visa tai bus, turi pasikeisti.

Paprastai mūsų smegenys nori viską kontroliuoti, žinoti kaip ir kada. Prieš pradėdami kažką daryti imamės planavimo. Mums svarbu sugalvoti, kaip viskas vyks ir labai svarbu, kad tik viskas vyktu taip, kaip mes norime, ir kad tik neduok Dieve, kažkur kažkas nenukryptų nuo norimo ir užsibrėžto varianto. Mums net į galvą neateitų susitaikyti su visais galimais įvykių variantais ir posūkiais. Mes tiksliai žinome, koks variantas mus tenkintų ir laikomės jo įsikibę.

Taip dirba protas, kuris užkrautas nereikalingomis, stabdančiomis programomis. Mes negalime įsivaizduoti, kad kažkas bus ne taip, mes bijome padaryti klaidas, mes negalime net pagalvoti, kad kas nors bus neteisingai ar ne pagal planą. Tokie dalykai mums sukelia stresą. O dar jeigu ir iš tikro kažkas pasuka ne ta linkme kurią mes nustatėme, tuomet apskritai pakrinka nervai ir mes galvojame, kad štai kokia didelė problema dabar atsirado mūsų gyvenime. Ir čia kalba eina, apie viską – paprastą gyvenimo ritmą, užmojus darbe, maisto gamybą, išvykas, atostogas, meilę, vaikus ir kita.

Na patys pamąstykite, juk mes stresuojame ant kiekvieno žingsnio, nes aiškiai žinome, kas gerai, o kas negerai, kaip turi būti, o kaip neturi. Ir tokiu būdu mes patys savo smegenyse prisistatome daugybę sienų, aklinų užtvarų ir atsiduriame savo sukurtuose kalėjimuose, iš kurių jau nebesimato toliau nei už kelių metrų.

O dabar įsivaizduokime pasaulį be ribų, be sienų, be nuostatų kas mums yra gerai, o kas ne, be įsitikinimo ką mes galime, o ko tikrai ne. Be aiškaus plano, kad jei bus taip, tada gerai, o jei kitaip, tada jau blogai. Įsivaizduokite, kad jūs norite, kad jūsų gyvenime viskas būtų taip kaip jums yra geriausia, bet neturite jokio įsivaizdavimo, kur gali būti ir ar apskritai yra kažkokios ribos, o juo labiau jūs negalite nuspėti tolimesnių pasekmių. Tiesiog pasitikite, kad tai kas bus – bus geriausia, o kai reikės kažką daryti, tuomet ir darysite, o bedarant ir sužinosite, kaip geriausiai tai padaryti. Jokių lūkesčių, tik tikėjimas. Taip mes turime ketinimus, bet mes neturime plano kaip tai bus. Mes atveriame savo protą visoms įmanomoms galimybėms ir variantams ir tuomet renkamės iš to, kas yra aplink. O kai jūs žinote ir jau esate suplanavęs kaip ir iš kur ir kas, jūs galite nebepamatyti, net to kas iš tikro jums siūloma geriausio, ir padėta tiesiai po nosimi, nes to jūs neplanavote, to nelaukiate ir to nematote.

Įsivaizduokime princesę, kuri laukia princo blizgančiais šarvais ir ant balto žirgo. Sėdi savo bokšte, dairosi. O pro šalį joja princas, matiniais šarvais ir ant pilko žirgo, bet ji juk žino tiksliai, kad jos princo šarvai žvilga, o žirgas baltas. Ir į kitokius net dėmesio nekreipia. O tas matiniais šarvais, nes labai skubėjo joti ir į pelkę įjojo, žirgas susitepė, tapo pilkas, šarvai nuo purvo tapo matiniai, tačiau princas tai tas pats. O jai šito nereikia, nes jos lūkesčiai aiškūs ir labai riboti. Princas kaip jojo taip ir prajojo, princese jam nepamojo. Kitas nebeatjojo.

Štai tokia pamokanti sakyčiau gavosi istorija.

O dabar mes jau bandome atmesti visas ribas. Nebesudarinėti jokių aiškių nuostatų, kas ir kaip turi būti. Juk niekas nežino, kas iš tikro yra gerai jums, o kas tik jūsų sukurta iliuzija, kuri nieko jums neduos.

Paleiskite kontrolę. Nebus kontrolės, bus laisvė. Visi įmanomi pasaulyje variantai ir galimybės bus jums pasiūlytos, tereikės jas pamatyti ir pasirinkti. Galvoti kaip tai padaryti irgi nėra prasmės, nes kai jau pasirinksite ką daryti ir pradėkite daryti, tada atsiras variantai ir sužinosite kaip daryti. Daugiau improvizacijos. Viskas ateina laiku ir vietoje. Ir pamatysite, kad gausite žymiai daugiau ir turėsite žymiai didesnį pasirinkimą, kai nieko nesitikėsite, o tik žinosite, kad viskas susiklostys taip, kaip jums yra geriausia.

Taigi, senos nuostatos nebegalioja.

Vieną dieną atsibudę ryte pradėkite galvoti taip:

Viskas bus taip kaip bus, o šiuo momentu aš džiaugiuosi tuo kaip yra.

Kai pradėsiu daryti kažką, tada ir padarysiu taip kaip galėsiu geriausiai.

Kai iškils klausimas tada ir bus atsakymas.

Kai bus ką spręsti, tada ir spręsiu.

Kai reikės, kad kažkas įvyktų mano gyvenime, tada tas ir įvyks.

Kaip tam įvykiui reikia susiklostyti, taip jis ir susiklostys ir tegu viskas būna taip kaip man yra geriausia.

 Aš esu gimusi ir užaugusi tarybiniais laikais, baigiau mokyklą dar tais laikais ir mano galva, patikėkite tikrai buvo prigrūsta tų klaidingų įsitikinimų. Mes gi žinojom kas mums gerai, kas blogai, kaip kas turi būti, ko reikia bijoti, beje šito žinojom daugiausiai. Mus mokė vertinti viską pagal tam tikras skales ir išmušinėjo iš galvų bet kokį kitokį galimą mąstymo variantą. Patikėkite, tokiems žmonėms kaip aš, tikrai nėra lengva pakeisti savo požiūrį, mąstymą ir apskritai suvokti, kas tas sąmoningumas yra. Bet aš norėjau gyventi geriau, norėjau gauti daugiau, aš netikėjau tuo, kad esu gimusi kentėti. Aš tikėjau, kad mes čia, nes gyvenimas mums duotas kaip stebuklas kuriuo reikia džiaugtis, ir kad kažkur yra atsakymai. Tik aš nežinojau kur jie paslėpti. Ieškojau ir radau. Patikėti buvo labai sunku. Ribotas protas ir įkaltos į galvą nuo vaikystės taisyklės vertė viskuo ne tai kad abejoti, bet tiesiog žiūrėti skeptiškai. Džiaugiuosi, kad mano žingeidumas nugalėjo ir aš vis tik ryžausi pabandyti. O kai jau pabandai ir pamatai kokie horizontai atsiveria, žinoma nebegali tuo abejoti.

Taigi, daugelis dalykų pradėjo atrodyti kitaip, kada nebesureikšminau jų, kai nustojau žinoti, kad turi būti tik taip ir ne kitaip ir kai nustojau vertinti.

Man teko susidurti su tuo, kad prieš kažką darydama aš turėjau planuotis, dėliotis ir apžvelgti visus galimus variantus. Tuomet tuos kuriuos sugalvodavau, kad jau jie būtų geri, vertinau kaip gerus, o kiti visi siaubingai gąsdino, kaip visiškai blogi ir neįmanomi.

Bet paleidus viską ir nustojus vertinti bei tikėtis, aš staiga pajutau didelį palengvėjimą ir jėgų bei idėjų antplūdį. Aš iš anksto esu nusiteikusi bet kokiai baigčiai ir priimu viską ramiai, be jokio išankstinio vertinimo. Bus taip, kaip man yra geriausia. Ir aš būsiu dėkinga už viską, ką gausiu. Mano reikalas būti čia ir dabar, bei išnaudoti visas man siūlomas galimybes čia ir dabar. Aš išmokau koncentruotis į dabartį ir daryti dabar viską, kas tik įmanoma, kad padaryti gerai ir su meile.

Šiandien aš tikrai jaučiu visą tą pasiūlymų galybę esančią aplink mane. Žinau, kad neįmanoma numatyti ir sukontroliuoti visko, nes vieną ir tą patį įvykį apžiūrėjus iš įvairių pusių, įvairių žmonių akimis, jis turės šimtus savybių. Vienam tai bus didžiausias gėris, o kitam blogis, dar kitam tai nieko visiškai nereikš ir neatneš. O jei dar imtume ir dėliotume į skirtingas situacijas, tai tų variantų tik padaugėtų.

Todėl dabar man nebereikia pergyventi, kad aš kažko nesugebėsiu, nes aš žinau, kad sugebėsiu ir kaip padarysiu taip padarysiu, ir kada reikės tada ir padarysiu. Aš žinau, kad viskas ateis laiku ir vietoje. Aš žinau, kad galimybės yra neribotos, idėjoms ribų nėra, o problemų išvis neegzistuoja, yra tik situacijos, kuriose aš galiu pasielgti įvairiai, ir kad visi sprendimai ir pasirinkimai bus geri. O jei kažką reikės taisyti, tuomet ir taisysiu.

Taip aš pagaliau pajutau, kad:

Turiu labai daug idėjų ir jų toli ieškoti nereikia.

Galiu jas įgyvendinti ir net nežinodama kaip aš tai padarysiu, žinau, kad kai pradėsiu daryti tada ir sužinosiu kaip.

Aš pradėjau geriau girdėti save, geriau suprasti savo jausmus ir svarbiausia – pradėjau pasitikėti savimi ir savo jėgomis, nes mane tenkino bet koks galimas baigiamasis variantas. Man nebeliko dėl ko save smerkti, nes nebebuvo pradinių nuostatų, kaip turi būti.

Aš pradėjau prašyti to, ko man dabar reikia ir atsisakiau nuo visko ko man nereikia, nesitikėdama, kad mane kažkas supras ir nesiteisindama dėl nieko.

Į mano gyvenimą pradėjo plūsti įdomūs žmonės ir įdomūs pasiūlymai, nes aš jų pradėjau ieškoti ir laukti bet kur ir bet kada.

Aš pradėjau pastebėti, kiek mažai man iš tikro reikia ir kiek aš pati visko galiu padaryti.

Žmonės nustojo mane erzinti, nes aš nieko iš jų nebelaukiau ir nesitikėjau, o džiaugiausi viskuo ką gaudavau.

Mano būsena pakili, nes aplink save pradėjau pastebėti daug įdomių dalykų, kurių seniau nemačiau ir nevertinau.

Kiekviename veiksme pradėjau ieškoti kažko įdomaus ir rasdavau.

Žodžiu, pasidarė gera ir lengva gyventi, nes man nebereikėjo kovoti su vėjo malūnais ir nebereikėjo ilgai ir varginančiai galvoti apie tai, apie ką dar nebuvo laikas galvoti.

Dėl to man atsirado laiko galvoti apie tai kas yra čia ir dabar. Ir patikėkite, šią akimirką aplink jus vyksta tūkstančiai įdomių ir naudingų dalykų, jums tereikia juos pamatyti.

Atmetus vertinimus, viskas praranda svarbą ir reikšmingumą. O viskas ką sureikšminate laiko jus lyg inkaras ir neleidžia skristi.

Visos svajonės ir viltys tapo juokingos, nes pasaulis pasiūlė žymiai daugiau ir nieko nebegailėjo.

Nes juk aš nebebuvau uždėjusi lubų ir sienų, o kai virs tavęs beribis dangus, o aplink begalinės platybės, tu supranti, kiek daug tu gali turėti ir kaip kvaila norėti tiek mažai.

Seniau aš nemačiau visų tų žmonių, galimybių ir džiaugsmų, kurie yra čia ir dabar man duodami, nes visą laiką buvau siaubingai įsijautusi į planavimą, vertinimą ir kartelių bei ribų dėliojimą aplink save. Net negalėjau pamanyti, kad paleidus viską vykti taip kaip vyksta, atsivers tokia neapsakoma ramybė ir toks paprastas ir aiškus žinojimas, kad viskas bus taip kaip turi būti, o aš darysiu viską taip kaip man diktuos situacija.

Paleiskime kontrolę iš savo gyvenimo ir leiskime įvykių srautui tekėti laisvai, tada ir pajusite, kad nieko jūs pats geriau už visatą vis tiek nebūtumėte suplanavęs ar sugalvojęs, nes joje yra milijonai galimybių ir variantų, ir visi jie yra skirti mums.

——————————————————————————-
————————– Aplankykite mano internetinę parduotuvę>
Alavijo kosmetika – tai kosmetika, kur visuose produktuose pagrindinis ingredientas – alavijai užauginti Kanarų salose. Be jų kosmetikoje naudojamos ir kitos natūralios veikliosios medžiagos. 80% produktų skirta brandesnėms moterims.

aloe-vera-internetu

Share on Facebook1.3kTweet about this on Twitter0Share on Google+0Email this to someone
Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

4 Komentarai

  • Reply
    Virginija
    sausio 5, 2016 at 9:19 am

    Fantastika. Ačiū už šį nuostabų straipsnį. Kaip tik labai laiku 😀

  • Reply
    Kristina
    kovo 17, 2016 at 8:23 am

    Atrodo, kad viskas laiku ir vietoje ateina į mano gyvenimą. Šis straipsnis kaip tik šios dienos nuotaikai. Labai ačiū už naudingus patarimus. Nors ir sudėtinga per save perlipti, bet vardan ramybės verta pasistengti 🙂

  • Reply
    Viktorija
    kovo 17, 2016 at 10:48 am

    Labai šauniai, paprastai viskas išsakyta. Ačiū, man irgi labai laiku, nes vis ko nors tikėdavausi, o susiklosčiusios nesuplanuotos aplinkybės vis tėkšdavo kokią staigmenėlę ne pagal mano planą 🙂 ir tokiu būdu įvarydavo kaskart nemažai streso. Žinau, kad bandymas suvaldyti, nuspėti, pasiruošti, suplanuoti ir tikėtis tik to kam neva pasiruošei, nebus taip greit išgyvendinta kaip norėtųsi, bet aš taip noriu ir pradedu dabar-einu pasidžiaugti lauke žaidžiančiais savo vaikais. Maža pastabėlė-šiek tiek rėžia akį “nebe atjos, nebe susiklostys” ir pan.-dalelytė nebe- su veiksmažodžiais rašoma kartu.

  • mm
    Reply
    Luka de Luna
    kovo 17, 2016 at 10:58 am

    Ačiū už gražius komentarus ir Viktorijai ačiū už klaidų parodymą, turiu kartais su jomis bėdų, neslėpsiu, lekiu taisyti 🙂

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.