Sutikau prieš mėnesį labai įdomų žmogų ir pašnekovą, kokio jau seniai laukiau. Sakau, laukiau, nes visuomet ištransliavusi į erdvę kažkokį norą, laukiu, kol tai įvyks, ir, žinoma, sulaukiu, bet šį kartą ne apie tai. Šiame straipsnyje svarbiausia – meilė.

Žmogus pasirodė kaip tik laiku ir vietoje, kada aš jau mindžikavau nuo kojos ant kojos ir nebežinojau, į kurią pusę pasukti, priėjusi eilinę gyvenimo kryžkelę.

Buvo ir klausimai ir atsakymai jau seniai sudėlioti, bet šį sykį kažkaip ėmiau ir strigau, niekaip negalėjau pajudėti iš vietos, nors tu ką, lyg būtų kas kokį akmenį pririšęs prie kojos.

Kiekvieną rytą jau dėkojau už teisingą sprendimą ir visaip kitaip meditavau, kad pagaliau kažkas pradėtų vykti, tačiau viską, kas vyko ignoravau ir niekaip negalėjau nusikratyti to akmens.

Vieną dieną, kai atrodė, kad gyvenimas, va toks koks yra ir nėra iš kur tikėtis permainų, į mano duris staiga pasibeldė naujas žmogus. Žmogus kaip žmogus, nieko ypatingo. Tik va keletas dalykų buvo ypatinga, nes jis atėjo su žiniomis, kurių man taip labai trūko ir su didžiausiu malonumu pradėjo jomis su manimi dalintis. Kadangi jau laukiau jų senokai, mano akys žibėjo, aš klausiau išsižiojusi ir stengiausi viską kartoti garsiai, kad tik ko nepraleisčiau. Na, o jis matyt, pats nustebęs tokiu mano dėmesiu traukė ir traukė iš savo stebuklingos skrynios tas žinias ir dalinosi su džiaugsmu sakydamas, kad retai sutinki žmogų, kuriam tai būtų įdomu apskritai, o čia toks stropumas, tiesiog pamalonina. Pavadinau jį mokytoju juokais, nors jis jaunesnis už mane pasirodė. Bet juk esmė visai ne tame. Esmė – kiek metu mūsų sieloms ir tai buvo pirmasis ir vienas įdomesnių mūsų pokalbių.

Mano namai tokie keisti, juose nėra vietos niekam, kas neturi didelių sparnų. Tačiau jau sparnams, muzikai ir ilgiems, ilgiems pašnekesiams, pas mane vietos tiek, kad neįsivaizduojate.

Taigi pasiėmė žmogus gitarą į rankas, tyliai glostė stygas ir ramiai atsakinėjo į tūkstančius klausimų, kurie sukosi mano galvoje.

Kalba užėjo apie meilę. Man buvo smalsu, ką mąsto toks atsiskyrėlis, klajoklis, besimėgaujantis kiekviena akimirka ir gyvenantis be jokių ateities planų. Ką jis galvoja apie meilę.

O jis man klausimu į klausimą – o kas tavo manymu toji meilė? Kalbi apie santykius tarp vyro ir moters, o gal turi kažką kita galvoje?

Na, aš jau ne naujokė, suprantu, kur lenkia. Sakau „na ne, juk meilė nėra skirstoma į kažkokias sritis, ji visa apimanti, ji kažkur manyje, tavyje, ji taip kaip saulė arba šviečia visiems arba jos nėra” – šypsausi patenkinta.

O jis ir sako „meilė tai taip paprasta, nes meilė – tai tu. Tu esi meilė. Tu sudaryta iš meilės, į tave įkrauta daugybė meilės, tu turi meilę savyje, o meilė turi tave.”

Daugelis žmonių yra linkę savintis kitus žmones vadindami tai meile, tačiau tai vyksta ne dėl meilės, o dėl ego žaidimų. Tie, kurie myli, jie moka ir paleisti ir linkėti gero, nesvarbu, ar jie kartu ar atskirai. Jei žmoguje meilė nenužudyta ego, kurį sukuria žmogaus protas, tai tokios meilės nei pasisavinsi, nei sugriausi, nei paversi neapykanta. Tai tik proto žaidimai, o protas – tai mašina, jis palaiko tavo ego egzistavimą. Meilė – tai tavo siela, tai dvasia, tai tu, tai tavo kūnas, tai viskas kas tave supa. Jei myli, tai myli ir tiek, nesvarbu, ką ir kodėl, juolab negali būti keliamas toks klausimas – už ką? Jei tiki, kad tu esi meilė, tai tu ja esi, jei netiki, tu vis tiek ja esi, tik tu netiki – juokiasi jis :)))

Aistra – tai irgi proto žaidimas, siekiant patenkinti ego, tačiau tai nėra meilė. Tai malonumas, tai pasimėgavimas. Tai praeina ir vėl ateina, kaip apetitas. O meilė – tai tu, tai mes visi, mes esame meilė ir vienas su kitu ja dalinamės to net nejusdami.

Štai taip ir pakalbėjom apie meilę. Nežinau, ar jūs kažką iš to supratote? Aš tai manau, kad taip, bet kasdien vis kitaip suprantu ir tiek visokių minčių galvoje. Vis žiūriu į save veidrodyje ir šypsausi, nes juk aš esu meilė. Tai taip malonu…

………………………………………………………….

„Tu esi meilė. Tu sudaryta iš meilės…” www.alavijoziedas.lt – alavijo kosmetika save mylinčioms moterims.