Patirčių dirbtuvės

Tikslai mūsų gyvenime, kaip formuluoti

tikslai

Pastebėjau, jog dažnai diskutuojama, reikalingi ar ne tikslai mūsų gyvenime. Manau, kiekvienas nusprendžia pats, ko jam reikia ar nereikia. Aš be tikslų negaliu, nes tuomet jaučiuosi gyvenanti beprasmį gyvenimą. Tikslai, jų kūrimas bei įgyvendinimas mane stipriai motyvuoja. 

Tačiau, šį straipsnį apie tikslus rašau tiems, kam sunku juos užsibrėžti bei pasiekti, nors prieš tikslų turėjimą jie nėra nusistatę. 

Pamatinė taisyklė norint pasiekti kažko, nesvarbu, kas tai bebūtų – jūsų tikslas turi būti tarpinis.

 Ši paprasta taisyklė padeda neperdegti proceso eigoje, ja vadovaujantis būna lengviau priimti norimą objektą ir lengviau to pasiekti. Nesakau, kad tai padarys kelią lengvu – viskas priklauso nuo tikslo dydžio ir užmojų. Tačiau tai tikrai griauna papildomus barjerus, pavyzdžiui, emocinius, arba mąstymo barjerus, na, kiekvienam skirtingai.

 Tame yra kažkoks metafizinis priedas, o galbūt viskas slypi pasąmonėje. Tarkime, ji galimai užblokuoja ko nors paties svarbiausio pasiekimą, dėl to, kad labai ilgas ir tolimas kelias atrodo neįveikiamas, tad jis tiesiog išmetamas iš programos. Visai kas kita, jei nustatytas tikslas yra tik mažas etapas kelyje į kažką labai didelio, – pasiekti jo visomis prasmėmis reikia mažiau išteklių. O ne retai, tik toks ėjimas mažais žingsneliais ir yra vienintelis kelias link didžiausio tikslo.

 Vaizdžiai šią painią mintį galiu iliustruoti taip: nusprendę pėsti nueiti iš Vilniaus į Kauną, lengviau įveiksite kelią, jei pirmiausia užsibrėšite “nueisiu iki Grigiškių”. Atėję į Grigiškes sau nusistatote naują tikslą nueiti iki Vievio ir t.t. Jaučiate skirtumą? Kai etapas yra trumpesnis, jis atrodo realus ir tuomet sąmonė jo neblokuoja. Nors niekas nesako, kad ir iki Grigiškių bus lengva nueiti, tačiau pasitreniravus tikrai įmanoma tai padaryti.

 Kitas dalykas, kai užsibrėžiate kažkokį visai visai esminį ir galutinį tikslą, jis taip pat bus blokuojamas. Nes tai suprantama kaip kelio pabaiga, galas, viskas, nėra, kur eiti toliau. O juk pabaigos niekam nereikia, tad galimai protas blokuoja galimybę prieiti pabaigą.

 Aš galiu savyje įžvelgti tik vieną tikslą, aukščiau kurio nieko nėra, bet iki jo, manau, man dar ne vienas šimtas, (tūkstantis) persikūnijimų. Visa kita – tik maži žingsneliai didžiame kelyje.

 Kas yra butas Vilniaus senamiestyje, jei gali būti pasaulio žmogumi? Kas bestselerio autoriui yra populiarus tinklaraštis? Pereinamieji etapai nėra beverčiai, tačiau juos perėjęs kažkodėl nelaikai jų ypatingais. Ir jei ryt mano viena knyga taptų bestseleriu, galėčiau manyti, kas ta viena knyga palyginus su dešimtimis pasaulinio garsumo knygų? O jei ir tą dešimtį pasiekčiau, galėčiau manyti, kad tai – tik dulkelė, lyginat su tais neįkainojamais klasikų veikalais, kurie jau tapę nemirtingais. 

 Ne, tai nėra perfekcionizmas. Tai nėra neurotinis noras tapti didingu. Tai tiesiog mąstymo būdas, kuris padeda pasiekti norimų tikslų kelyje, o ne daryti kelią iš norų ir tikslų (kas ir yra neurotinis pasireiškimas). 

 Tikslas nėra neurotiškai nusišypsoti pasiekus kažką svarbaus kitų akyse. Svarbiausia, kiekviename tiksle, kiekvienoje sferoje, pamatyti jos nereikšmingumą, bet nenuvertinat to.

Ir tai tikrai liečia visas gyvenimo sferas, net ir santykius.

 Ką reiškia pagimdyti vaiką, palyginus su menu jį užauginti ar su dar labiau didžiu menu – laiku jį paleisti? Grandinėlę galima vynioti iki begalybės. Iki pagrindinio visų gyvų būtybių žemėje tikslo. 

 Tad kaip gi teisingai formuluoti tikslus?

 Yra begalė žmonių, kurie daug dirba. Tokių, kurie gyvena pagal savas taisykles – kur kas mažiau. Taisyklingas tikslų pristatymas ir korektiškas sudėliojimas savo galvoje čia vaidina lemiamą vaidmenį.

 Neįmanoma atvykti į reikiamą vietą, jei koordinatės įvestos klaidingai, ir visai nesvarbu, kaip stipriai bespaustum greičio pedalą ar kokį galingą automobilį vairuotum.

 1. Tikslus kurti reikia.

Tai bazinis suvokimas sąmoningų permainų kelyje.

 Taip, jūs galite gyventi be tikslų. Nors labai tikėtina, kad tikslų jūs tikrai turite, tačiau jų dar neįsisąmoninote. Žinokite, kad pakeisti gyvenimo ir pasukti jį geresne linkme, be konkrečių tikslų nepasiseks. Gyventi pagal savo protą, be paties pasirinktų orientyrų, nepasiseks.

 Jeigu nenustatysite kurso pats, jus pradės chaotiškai blaškyti kitų žmonių nustatytų tikslų vėjai.  Ir tai, ką jūs filosofiškai vadinate plaukti pasroviui, realybėje yra tik jūsų viršininko, sutuoktinio, vaiko, galbūt kaimyno, ar net žmogaus iš televizijos ar interneto norų ir poreikių realizavimas, kas, beje, mūsų laikais jau tapę norma ir niekas to nebe pastebi. Kai kurie netgi didžiuojasi sakydami “Aš visą savo gyvenimą atidaviau šitai įmonei, o jie…” arba “Aš dėl jūsų paaukojau savo gyvenimą, o jūs…” Manau, žinote, apie ką aš kalbu? Ar ir jūs norite sulaukę senatvės pasididžiavimui turėti tik tiek? Kad sunkiu darbu ir savo laiko paaukojimu sukrovėte kažkam turtus? OK, Jūsų teisė rinktis.

 Gyvenimo be tikslo nebūna. Kūnas užprogramuotas išgyventi, maitintis, daugintis, ieškoti malonumų. Tik leisk ir jis pradės įgyvendinti būtent šį planą savo galimybių ribose. Nepamirškime ir svaraus socialinio aspekto, reikalaujančio prisitaikyti vienokiam ar kitokiam atitikmens lygmenyje. Nesvarbu, ar esi vadybininkas sostinės banke, ar žmogus su dredais kokiame nors pietų jūros paplūdimyje. Juk kitaip nebūtų visi hipiai taip sinchroniškai panašūs vieni į kitus, kaip ir visi banko vadybininkai.

Galimybė nusistatyti tikslus esančius aukščiau fiziologinių poreikių skiria žmogų nuo gyvūno. Būtent paties pasirinkto orientyro, o ne tik instinktų sekimas atveria visą pasirinkimų spektrą bei kurso korekcijų galimybes.

 2. Konkretizuokite palikdami vietos spontaniškumui

Tikslas turi būti konkretus, išmatuojamas laike ir adekvatus.

 Jis be ypatingų pastangų turi išsirutulioti iki detalios pastraipos ir būti lengvai trumpinamas iki keleto žodžių. Tai garantuoja jūsų aiškų suvokimą, ko jūs norite, ir apsaugo nuo piktą lemiančio “bijokite savo norų”, kuris kyla tik iš savęs nesupratimo.

Konkretizavimas labai svarbus, bet jis turi būti lankstus, paliekantis galimybes variacijoms, neprarandant pačios formos.

 Tikslų formulavimas – tai kūryba, o ne amatas. Vazą galima nupiešti panaudojus vieną iš daugelio šablonų, bet galima išlieti ją iš savo sielos gelmių trykštančių fontanų, kaip tai darė Van Gogas. Taip pat yra ir su tikslais, kurie formuluoja mūsų gyvenimo audinio raštus.

 Tikslų, kurie tavęs neišvargins ir neatims visų jėgų, formulavimo menas – tai idealiai įtempta styga tarp konkretumo ir spontaniškumo, be perdėto laisvamaniškumo ir be per daug griežtų rėmų.

3. Pradžioje, tik “trumpi” tikslai

 Nesvarbu, kiek jums metų ir koks bagažas ant pečių, jeigu esate kažko naujo pradžioje –  kurkite trumpus, kitaip sakant trumpalaikius tikslus.  

 Startuojant praktiškai neįmanoma pamatyti realių apimčių ir veiksmų detalių. Fantazuoti apie “po 3-5 metų” galima kiek tik norite, tačiau niekas jumis nepatikės, pirmiausia – jūsų nuosavas protas. Jis ir taps pagrindiniu stabdžiu kelyje link tokių tikslų. Galvoje suveikia automatiniai stabdžiai, kai šeimininkas užsimano neūkiškai iššvaistyti per didelį energijos kiekį. Jūs galite netgi nesuprasti, kas konkrečiai neišleido į tokią nuostabią jūsų ambicijų kelionę.  

Realiai pasiekiamiems tikslams, reikalingas stiprus ryšys su realybe. Bet koks optimizavimas turi būti paremtas patirtimi būtent toje srityje, kuri glaudžiai siejasi su tikslu. 

Pradžioje, geriausia yra nusistatyti trumpalaikius tikslus: porai mėnesių, vėliau pusei metų ir metams. 

 Jūs galite matyti tolyn ir porą metų, ir dešimtį, bet tai dar nėra tikslai, o tik planai, svajonės, projekcijos, idėjos. Neįtraukite to į tikslus ir neikite ten, kur nežinote. Per anksti išsikėlus per ilgą tikslą, galima persitempti nuo nepakeliamos naštos, ir, kas labiausiai tikėtina, pasiklysti savo paties iliuzijose. O išeiti iš neesamo miško labai sunku.

 4. Meistriškumas – tai ilgi tikslai

 Trumpi tikslai – tai svarbus etapas, bet be perėjimo į ilgus (ilgalaikius) tikslus neįgysite meistriškumo. O jis – tai sugebėjimas žaisti ilgą, sunkiasvorį žaidimą, su daugybe tarpinių etapų, kiekvieną kartą pereinant į naują, vieno ar kito gebėjimo valdymo lygmenį. 

Egzistuoja toks šiuo metu gan populiarus kraštutinumas mestis į ilgalaikį plaukiojimą anksčiau laiko, o dar labiau paplitusi idėja – “gyventi trumpai”: neplanuoti ilgiau nei metams, nežiūrėti į priekį, ar tiesiog žvalgytis neturint jokių rimtų ketinimų.

 Tokį pasirinkimą dažnai lydi pasąmoningas stebuklo laukimas, tikintis,kad kažkokiu būdu viskas savaime susidėlios, atsitiks, išsipildys. Stebuklingoji Visata padės.

 Kažkas tikriausiai savaime ir susidėlios, kažkur ir Visata greičiausiai padės, tačiau kiekvienas turime aiškiai suvokti, kad meistriškumas niekada neatsitinka savaime, nes jis yra uždirbamas ilgalaikiu jėgų ir dėmesio fiksavimu pasirinktoje temoje ir kryptyje. O be tikslingumo tai neįmanoma. Ir tai liečia, tiek profesinį meistriškumą, tiek ir meistriškumą sąmoningame gyvenime nustatant savo taisykles.

 Atsitiktinai galima tik kažką gauti, bet išvystyti ir išsaugoti nepavyks.

 Taigi, po pirmojo etapo, įsibėgėjus tikslų siekimo procesui, turi sekti ilgalaikiai tikslai, 5, 10, 15 ir daugiau metų. Tai priklauso nuo jūsų esamosios energetinės galimybės aprėpti tikslą. Kuo ilgiau esate pasirinktame kelyje, tuo daugiau jums duota aprėpti.

 Planuoti taip toli į priekį – ganėtinai nedrąsu. Būtent planuoti! Ne svajoti, ne įsivaizduoti, ne fantazuoti, o skirti energiją konkretaus kelio, einančio konkrečia kryptimi, tiesimui. Įlieti save į tam tikrą ateities formą. Svarbiausia, kad toks planavimas gali labai rimtai nuvesti ne ten, jeigu apsirikai su kursu. O su magistrale, pasistatyta iš savų fizinių ir dvasinių pastangų, teks dar ir gyventi, net jei staiga judėti ta linkme daugiau nebesinorės. Visa tai sunku bus išvalyti iš gyvenimo, jei staiga teks keisti kryptį.

 Būtent dėl to dauguma gyvena trumpomis distancijomis, apsidrausdami, kas ir neleidžia jiems pereiti į aukštesnį lygmenį ir kardinaliai kažką pakeisti. Iš čia atsiranda gyvenimas chroniškoje seklumoje, net ir turint labai stiprų norą ir pokyčių poreikį.

 5. Bet kuris tikslas turi būti tarpinis

Ir tame visa druska.

Pagrindinio, svarbiausio  ir pamatinio tikslo problema liečia taip vadinamus didžiuosius ir ilguosius asmeninius projektus. Niekam juk “numesti svorio” ar “nusipirkti automobilį” neatrodo ypatingai svarbiu gyvenimo orientyru, tačiau nekilnojamo turto, verslo, šeimos sukūrimo, didelių pinigų, vaikų klausimai dažnai pastatomi ant pjedestalų, tokiu būdu ilginant kelius link jų, o dažnai ir išvis nutolstant nuo jų realizavimo lauko.

 Tarp kitko, tokių pagrindinių svajonių  įgyvendinimas gali turėti skaudžių pasekmių, tokių kaip išsekimas ir vidinio tonuso praradimas. Jeigu žmogus ilgą laiką maitinosi savo idealo siekimo energija ir tiesiog pavertė savo norą kelione – jo kelias nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje. Prasideda laipsniškas ir tuo pavojingas vidinės ugnies gesimas.

 Be to, jūs galite nevadinti savo siekių tikslais, nerašyti jų ant popieriaus, nekonkretizuoti, galite manyti, kad tikslų jūs neturite. Bet vieno tvirto noro, pastiprinto žiupsneliu geismo užtenka, kad jūsų viduje apsigyventų esminis viso gyvenimo tikslas nors ir be atitinkamos etiketės.

 Mes savo viduje kultivuojame pakankamai mažas istorijas, suspausdami savo gyvenimus iki pirkinių krepšelio su produktais, o vėliau stebimės įvykių stoka. Bet čia jau kitas klausimas apie vaizdo platumą, o dabar kalbame apie tikslus.

 Keldami bet kokius tikslus, ypač tai aktualu esant dideliems ir ilgiems tikslams, visuomet turime suvokti savo kitą etapą. Ne fantazuojant, ne pasitelkiant vaizduotę, bet jau po truputį matant kontūrus kito, dar didesnio tikslo. Kol kas tai gali būti tik štrichai, net tai dar nėra planas su konkrečiu scenarijumi, ne ilgas tikslas, bet jau ir ne svajonė neapibrėžtu pavidalu. Taip atsiranda ryšys su sekančiu etapu ir jūs žinote, kad tai, kur dabar einate, – visai ne pabaiga, kaip toli tai bebūtų.

 Procese reikia fokusuotis tik į tikslą, nesiblaškant, bet žinant šį ryšį. To pakanka. Jis sudaro kelią, prasitęsiantį kur kas toliau, nei jūsų einamieji įveikiami ketinimai.

 Suplanuokite savo patį maksimumą, realų maksimumą šiai dienai, ir paklauskite savęs, o kas toliau? Tai linksma, jei esate pakankamai stiprūs (patyrę)  ir sugebate atskirti rimtus ketinimus nuo lengvabūdiškos vaizduotės.

 Norint, tai padeda pažvelgti už savo nuosavo gyvenimo ribų ir sumažinti net pačią gigantiškiausią svajonę, čia, šiandienoje. O pulti žaislinę tvirtovę juk yra kur kas lengviau, nei tikrą. Pirmajame variante tai ir daroma žaidžiant, nors antrajame galima ir gyvybę prarasti. O ir ne kiekviena galva leis savo žmogų į realią grėsmę, net jei ji susideda vien tik iš per didelių energijos išeikvojimų.

Luka de Luna

 ……………………………………………………………………………

Jeigu Jūsų tikslas – apsaugoti veido odą nuo UV spindulių neigiamo poveikio, priemonių šiam tikslui pasiekti rasite čia >>>

alavijo kosmetika

SPF kosmetika su alaviju

Share on Facebook
Facebook
0Tweet about this on Twitter
Twitter
0Share on Google+
Google+
0Email this to someone
email

Pasidalink su draugais

Jums taip pat gali patikti

1 Comment

  • Reply
    Inga
    balandžio 5, 2018 at 10:10 pm

    Puikus straipsnis..į viską pažiurėjau visai kitu kampu..Dėkoju..

  • Palikite komentarą

    Palaukite...

    Labas, džiaugiuosi, kad užsukote į mano tinklaraštį.

    Gaukite visas naujienas ir dar daugiau, tiesiai į savo paštą. Pažadu neįkyrėti.